Kodėl Portugalija vis dar nustebina net ir tuos, kurie manė viską matę
Yra tokių šalių, apie kurias žmonės kalba metų metus, o tu vis galvoji – na, kažkada nuvažiuosiu. Ir tada nuvažiuoji. Ir supranti, kad turėjai tai padaryti anksčiau. Portugalija man buvo būtent tokia vieta. Ne todėl, kad ji kažkuo ypatingai egzotiška ar nepasiekiama – priešingai, ji visai arti, pigiai pasiekiama, ir vis tiek kažkaip nuolat lieka šešėlyje savo kaimynės Ispanijos.
Bet kas bent kartą praleidęs savaitę Lisabonoje, Portuje ar pajūryje žino – Portugalija turi kažką tokio, ko sunku tiksliai apibūdinti. Gal tai tas melancholiškas fado garsas, sklindantis iš mažo restoranėlio siauro gatvelėje. Gal tai žuvies sriuba, kuri kainuoja tiek, kiek Vilniuje kainuoja kavos puodelis. O gal tiesiog tas jausmas, kad miestas neskuba, žmonės neskuba, ir tu pamažu pradedi nebesku bėti kartu su jais.
Šiame straipsnyje bandysiu sudėlioti viską, ką verta žinoti prieš kelionę – kur vykti, ką pamatyti, ko nepraleisti ir ko vengti, kad neprarastum laiko vietose, kurios atrodo gražiai nuotraukose, bet realybėje nuvilia.
Lisabona: miestas, kuriame nori pasiklysti
Lisabona – tai ne ta sostinė, kurią apžiūri per dieną ir eini toliau. Čia reikia laiko. Bent trijų dienų, o geriausia – penkių. Miestas išsidėstęs ant septynių kalvų, ir tai nėra tik poetinė metafora – tai realybė, kurią pajusi kojomis jau pirmą dieną. Lipsi aukštyn, leisiesi žemyn, vėl lipsi, ir taip be galo.
Alfama – seniausia miesto dalis – yra ta vieta, kur turėtum pradėti. Siauros gatvelės, spalvingi namai, skalbiniai, kabantys tarp langų, katės, gulintys ant laiptų. Tai ne dekoracija turistams – taip čia gyvena žmonės, ir tai jaučiasi. Ryte, kai turistų dar nėra, Alfama atrodo beveik kaip kaimas. Eik anksti, apie aštuonias ar devynias, ir turėsi šias gatves beveik sau.
São Jorge pilis yra privaloma programa, bet nebūtinai dėl pačios pilies – daugiau dėl vaizdo, kuris atsiveria nuo jos sienų. Iš čia matyti visas miestas, Tejo upė, ir jei pasiseks su oru – net Arrábida kalnai toli horizonte. Bilietai kainuoja apie 15 eurų, bet galima ir tiesiog pasivaikščioti aplink pilies sienas nemokamai.
Belém rajonas yra atskira istorija. Čia stovi Jerónimos vienuolynas – vienas gražiausių gotikos statinių visoje Iberijos pusiasalyje. Ir čia pat, per gatvę, yra Pastéis de Belém – kepykla, kuri gamina originalius portugališkus kiaušinių pyragaičius pastel de nata pagal receptą, saugomą nuo 1837 metų. Eilė prie durų gali atrodyti atgrasančiai, bet ji juda greitai, o pyragaičiai – tikrai verti kiekvienos minutės laukimo. Valgyk juos šiltus, su cinamonu ir cukraus pudra.
Praktinis patarimas: Lisabonoje verta įsigyti Lisboa Card – tai kortelė, leidžianti neribotai naudotis viešuoju transportu ir nemokamai arba su nuolaida lankytis daugelyje muziejų ir lankytinų vietų. 24 valandų kortelė kainuoja apie 22 eurus, 72 valandų – apie 42 eurus. Jei planuoji daug judėti, ji atsipirks.
Portas: šiaurės miestas su pietietiška siela
Jei Lisabona yra elegantiškas ir šiek tiek išdidus, tai Portas yra šiltas, triukšmingas ir nuoširdus. Šie du miestai skiriasi taip, kaip skiriasi du žmonės iš tos pačios šeimos – vienas daugiau galvoja apie įspūdį, kurį daro, kitas tiesiog yra toks, koks yra.
Portas yra mažesnis, bet ne mažiau turtingas. Ribeira kvartalas prie Douro upės – tai spalvingų namų fasadai, laivai su vyno statinėmis, tiltas, kurį suprojektavo Gustave’o Eiffelio mokinys (ne pats Eiffelis, kaip dažnai klaidingai teigiama). Vakare čia susirenka vietiniai ir turistai, restoranai pilni, ir viskas atrodo šiek tiek kaip dekoracija filmui, bet gerąja prasme.
Livraria Lello knygynas – vienas gražiausių pasaulyje – yra Porte, ir jis tikrai vertas apsilankymo. Tačiau reikia žinoti: dabar reikia pirkti bilietą iš anksto (apie 5 eurus), nes eilės tapo nepakeliamos. Bilieto kaina įskaičiuojama į bet kokį pirkinį knygyne, taigi jei ketini ką nors nusipirkti – praktiškai įeini nemokamai. Knygynas mažas, greitai apžiūrimas, bet ta spiralė laiptai ir vitražai – tikrai įspūdingi.
Bet svarbiausia Porte – tai porto vynas. Vila Nova de Gaia, miestelis per upę nuo Porto centro, yra pilnas vyno rūsių, kur galima ragauti ir pirkti. Sandeman, Graham’s, Taylor’s – visi didieji vardai čia. Degustacijos paprastai kainuoja nuo 10 iki 25 eurų, priklausomai nuo to, kiek vyno ir kokios kokybės nori ragauti. Jei esi vyno mėgėjas, skirkite tam bent pusę dienos.
Sintra ir apylinkės: dienų išvykos, kurių nepamiršite
Sintra yra apie 40 minučių traukiniu nuo Lisabonos, ir tai yra viena iš tų vietų, kur atvyksti manydamas, kad praleisi porą valandų, o lieki iki vakaro. Miestelis įsikūręs miškingose kalvose, pilnas romantiškų rūmų ir pilių, ir visas jis atrodo lyg iš pasakos.
Pena rūmai – tai turbūt labiausiai fotografuojamas statinys visoje Portugalijoje. Ryškiai raudoni ir geltoni, jie stovi ant uolos viršūnės ir matosi iš toli. Viduje galima pamatyti karališkus apartamentus, išlaikytus taip, lyg šeimininkai ką tik išėjo pasivaikščioti. Bilietai kainuoja apie 14 eurų, bet verta rezervuoti iš anksto – vasarą eilės gali būti ilgos.
Quinta da Regaleira yra kita istorija – tai privati vila su sodais, pilna slaptų tunelių, iniciacijos šulinių ir masonų simbolikos. Jei esi smalsus žmogus, kuriam patinka paslaptys ir nestandartiniai pasakojimai, čia praleisi daugiau laiko nei planavai. Ir tai gerai.
Cabo da Roca – vakariausia Europos žemyninės dalies vieta – yra netoli Sintros. Čia stovi nedidelis švyturys, pučia stiprus vėjas, ir žiūri į Atlantą galvodamas, kad už šio vandenyno – Amerika. Vieta nėra labai turistiškai išvystyta, ir tai yra jos privalumas. Galima tiesiog pastovėti prie skardžio ir pagalvoti apie gyvenimą.
Algarve: ne tik paplūdimiai, bet ir charakteris
Algarve – tai pietinė Portugalijos pakrantė, ir daugelis žmonių ją laiko tiesiog atostogų vieta su paplūdimiais ir all-inclusive viešbučiais. Ir taip, tai yra. Bet Algarve yra ir daugiau nei tai, jei žinai, kur ieškoti.
Lagos miestelis yra puikus bazinis taškas. Jis pakankamai didelis, kad turėtų infrastruktūrą, bet pakankamai mažas, kad neprarastum to jaukaus miestelio jausmo. Iš čia galima pasiekti Ponta da Piedade – uolų formacijas, kurios atrodo lyg skulptorius dirbo šimtus metų. Galima nusipirkti kajaką arba plaukti su valtimi, kad pamatytum jas iš vandens – tai tikrai verta.
Sagres yra dar vakariau, prie pat pietvakarinio Europos kampo. Čia vėjas pučia beveik visada, vanduo šaltesnis, turistų mažiau. Surferiai čia atvyksta iš viso pasaulio. Jei nori ramesnio Algarve – Sagres yra tavo vieta.
Faro, regiono sostinė, dažnai ignoruojama turistų, kurie tiesiog pereina per oro uostą ir važiuoja toliau. Bet Faro turi gražų senąjį miestą, katedrą su bokštu, nuo kurio atsiveria vaizdas į lagūną, ir kaulų koplyčią (Igreja dos Ossos), kuri yra morbidiška, bet neabejotinai įsimintina.
Svarbus patarimas dėl Algarve: jei gali, venkite liepos ir rugpjūčio mėnesių. Paplūdimiai perpildyti, kainos išauga, ir ta ramybė, dėl kurios čia verta atvykti, tiesiog dingsta. Birželis ir rugsėjis yra idealūs – oras šiltas, vanduo malonus, žmonių kur kas mažiau.
Douro slėnis: vynas, upė ir laikas, kuris sustoja
Douro slėnis yra vienas iš tų vietų, kurias sunku apibūdinti žodžiais, bet lengva suprasti, kai esi ten. Terasiniai vynuogynai, kylantys nuo upės krantų aukštyn į kalvas, kaimo nameliai, valtys plaukiančios ramia upe – viskas čia atrodo lyg paveikslas.
Slėnis yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše, ir tai nenuostabu. Čia auginamas vynuoges, iš kurių gaminamas porto vynas, ir pats procesas – nuo vynuogių rinkimo iki vyno brandinimo – yra dalis vietos kultūros.
Geriausias būdas pamatyti slėnį – plaukti laivu. Yra įvairių variantų: nuo trumpų dieninių kelionių iki kelių dienų kruizų su nakvyne laive. Kainos skiriasi, bet net ir trumpa kelionė laivu suteikia perspektyvą, kurios negausi važiuodamas automobiliu.
Jei turi automobilį, galima važiuoti serpantinais per kalvas ir sustoti mažuose kaimeliuose. Pinhão yra vienas iš jų – mažas, bet turintis gražią geležinkelio stotį, dekoruotą tradiciniais azulejo plytelių paveikslais, vaizduojančiais vynuogių derliaus nuėmimą. Tai viena iš tų detalių, kurios Portugalijoje nuolat stebina – menas yra visur, net ten, kur jo nesitiki.
Praktiniai dalykai, kurie sutaupys nervų ir pinigų
Kelionių patarimai be praktinės dalies yra kaip receptas be ingredientų sąrašo. Taigi – keletas dalykų, kuriuos verta žinoti prieš išvykstant.
Geriausia kelionės trukmė: Jei nori pamatyti ir Lisaboną, ir Portą, ir bent vieną regioną – skirkite bent 10 dienų. Savaitė yra minimumas Lisabonai ir Porto, bet tada teks rinktis.
Transportas: Tarp Lisabonos ir Porto yra greitasis traukinys (Alfa Pendular), kelionė trunka apie 2,5–3 valandas ir kainuoja nuo 25 iki 50 eurų, priklausomai nuo to, kada perki bilietą. Pirkti reikia iš anksto per CP (Comboios de Portugal) svetainę. Algarve pasiekti traukiniu galima, bet lėtai – geriau nuomotis automobilį arba skristi iš Lisabonos (skrydis trunka apie valandą).
Maistas: Valgyti Portugalijoje yra malonumas ir finansiškai, ir gastronomiškai. Pietūs su prato do dia (dienos patiekalu), sriuba, desertu ir vynu daugelyje restoranų kainuoja 10–12 eurų. Jūros gėrybės yra šviežios ir nebrangios. Venkite restoranų pačiose turistinėse vietose – eik į šonines gatves, kur sėdi vietiniai.
Kalba: Portugalai dažniausiai kalba angliškai, ypač jaunesni. Bet keli žodžiai portugalų kalba – obrigado/obrigada (ačiū), por favor (prašau), bom dia (labas rytas) – visada vertinami ir atveria šypsenas.
Saugumas: Portugalija yra viena saugiausių Europos šalių. Bet Lisabonos turistinėse vietose – ypač tramvajuje Nr. 28 – kišenvagiai yra problema. Nekelk telefono aukštai fotografuodamas minioje, saugok rankinę.
Geriausias laikas keliauti: Balandis–birželis ir rugsėjis–spalis. Oras malonus, žmonių mažiau, kainos žemesnės. Liepa ir rugpjūtis yra karšti ir perpildyti, bet jei tau tai netrukdo – taip pat galima.
Kai grįžti namo ir supranti, kad palikei dalį savęs ten
Yra šalių, iš kurių grįžti ir po savaitės jau beveik pamiršti, kaip ten buvo. Ir yra tokių, kurios kažkaip lieka su tavimi. Portugalija, man atrodo, priklauso antrajai kategorijai.
Gal tai dėl fado – tos muzikos, kuri kalba apie ilgesį ir praradimą taip, kad net nesuprasdamas žodžių jautiesi, lyg kažką supratai. Gal dėl to, kad šalis yra turtinga istorija, bet nesistengia to demonstruoti – tiesiog gyvena su ja, kasdien. Azulejo plytelės ant namų fasadų, seni tramvajai, kurie vis dar važinėja, žvejai, kurie vis dar žvejoja taip, kaip žvejojo jų tėvai.
Kelionė į Portugaliją nėra apie tai, kad pažymėtum lankytinas vietas sąraše. Ji labiau apie tai, kad leidžiasi nešamas – lėtai, be skubos, su kava rankoje ir niekur neskubant. Ir kai grįžti, supranti, kad tai buvo ne tik kelionė į šalį – tai buvo šiek tiek kitoks požiūris į tai, kaip gali atrodyti diena, kai jos neskubini.
Taigi jei Portugalija vis dar yra tavo „kažkada” sąraše – gal laikas tą „kažkada” paversti konkrečia data. Tikrai nesigailėsi.





