Pradžia / Afrika / Kelionė į Etiopiją: istorija ir gamta

Kelionė į Etiopiją: istorija ir gamta

Kodėl Etiopija vis dar yra viena labiausiai neįvertintų kelionių krypčių

Kai žmonės girdi žodį „Etiopija”, daugelio galvoje vis dar iškyla devintojo dešimtmečio bado vaizdai arba maratono bėgikai. Tai liūdna, nes ši šalis yra viena turtingiausių istorija, kultūra ir gamta visame Afrikos žemyne – o galbūt ir pasaulyje. Čia gimė žmonija. Čia stovi bažnyčios, iškaltos uoloje prieš aštuonis šimtus metų. Čia galima pamatyti vulkano kraterį, kuriame kunkuliuoja lava, ir tuo pačiu rytą pusryčiauti kavos tėvynėje, kur šis gėrimas atsirado tūkstančius metų atgal.

Etiopija – tai šalis, kuri netelpa į jokį šabloną. Ji niekada nebuvo kolonizuota (išskyrus trumpą italų okupaciją), todėl išlaikė savo unikalią tapatybę, kalbą, raštą ir kalendorių. Taip, jūs teisingai perskaitėte – Etiopija naudoja savo kalendorių, kuriame yra 13 mėnesių, ir šiuo metu ten oficialiai yra kiti metai nei Europoje. Tai ne turistinis triukas, tai tiesiog realybė.

Šiame straipsnyje bandysiu aprašyti viską, ką verta žinoti prieš keliaujant į šią nuostabią šalį – nuo istorinių vietų iki laukinės gamtos, nuo praktinių patarimų iki to, ko tikrai nesitikėsite.

Istorijos sluoksniai: nuo Aksumų imperijos iki Lalibelos stebuklų

Jei domitės istorija bent truputį, Etiopija jus tiesiog prarys. Čia ne vienas ar du istoriniai sluoksniai – čia jų dešimtys, ir jie visi persipynę taip, kad sunku suprasti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.

Pradėkime nuo Aksumų imperijos, kuri klestėjo maždaug nuo pirmojo iki septintojo mūsų eros amžiaus. Aksumas buvo viena galingiausių to meto valstybių pasaulyje – lygiavertė Romai, Persijai ir Kinijai. Šios imperijos sostinė – miestas Aksum šiaurėje – šiandien yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Čia stovi milžiniški akmeniniai obeliskai, kai kurie iš jų aukštesni nei dešimtaukštis pastatas. Didžiausias kada nors pastatytas obeliskas, deja, griuvo, bet ir gulintis ant žemės jis sukelia pagarbią baimę. Vienas iš obeliskų buvo italų išvežtas į Romą Musolinio laikais ir grąžintas tik 2008 metais – tai pats savaime yra įdomi istorija.

Bet tikriausiai labiausiai žinoma Etiopijos istorinė vieta yra Lalibela – miestelis šiaurėje, kuriame stovi vienuolika bažnyčių, iškaltų tiesiai uoloje. Tai buvo padaryta XII–XIII amžiuje karaliaus Lalibelos įsakymu, kuris norėjo sukurti „naująją Jeruzalę” Afrikoje. Rezultatas – architektūros stebuklas, kuris sunkiai paaiškinamas net ir šiandien. Bažnyčios nėra įmūrytos į uolą – jos iškaltos iš viršaus žemyn, kaip skulptūros, atskiros nuo supančios uolienos. Kai pirmą kartą nusileidi į Bet Giyorgis bažnyčios duobę ir pamatai tą tobulą kryžiaus formos struktūrą, apima kažkas panašaus į šoką. Tai viena iš tų vietų, kurias reikia pamatyti savo akimis, nes nuotraukos tiesiog neperteikia masto.

Praktinis patarimas: Lalibelos bažnyčiose reikia nusiauti batus prieš įeinant. Neštis lengvai nusiaujamus batus – tai sutaupys daug laiko ir nervų. Taip pat rekomenduoju samdyti vietinį gidą, nes be jo labai lengva pasiklysti tarp bažnyčių ir praleisti svarbų kontekstą. Oficialūs gidai kainuoja apie 20–30 USD dienai ir tikrai verti kiekvieno cento.

Dar viena privaloma vieta istorijos mėgėjams – Gondaras, buvusi imperijos sostinė, kurioje stovi įspūdingas pilių kompleksas. XVII amžiuje čia buvo statomi rūmai, kurie atrodo tarsi iš Europos viduramžių perkelti į Afriką. Vietiniai juos vadina „Etiopijos Kamelotas”. Tą pavadinimą jie tikrai nusipelnė.

Danakilio įduba: pats karščiausias ir keisčiausias kraštovaizdis žemėje

Jei Lalibela yra Etiopijos sielos centras, tai Danakilio įduba yra jos kraštutinumas – fizinis ir metaforinis. Ši vieta yra viena žemiausių, karščiausių ir geologiškai aktyviausių vietų planetoje. Vasarą temperatūra čia reguliariai viršija 50 laipsnių Celsijaus. Tai ne vieta poilsiui – tai vieta tiems, kurie nori pamatyti, kaip atrodo Žemė iš vidaus.

Danakilio įduboje yra keli objektai, kurių nėra niekur kitur pasaulyje. Erta Ale vulkanas – vienas iš nedaugelio pasaulyje, kuriame nuolat kunkuliuoja lava. Naktinis žygis į kraterį ir stovėjimas ant jo krašto, kai apačioje raudonuoja išlydyta uoliena, yra patirtis, kurią sunku apibūdinti žodžiais. Tai kažkas tarp baimės ir grožio – jausmas, kad stovite ant paties Žemės pulso.

Kitas Danakilio stebuklas – Dallol, hidroterminių šaltinių laukas, kuris atrodo kaip kito planetos paviršius. Geltoni, žali, oranžiniai mineralų dariniai, rūgštiniai baseinai, druskos kristalai – visa tai kartu sukuria peizažą, kuris atrodo nerealistiškai. Fotografai čia tiesiog išprotėja. Tik reikia nepamiršti, kad tai aktyvus geologinis rajonas, ir be gido čia tikrai nereikėtų leistis.

Svarbus praktinis patarimas: Kelionė į Danakilio įdubą reikalauja rimto pasiruošimo. Pirma, tai reikia daryti organizuotoje grupėje su patyrusia agentūra – individualios kelionės čia yra ir pavojingos, ir praktiškai neįmanomos logistiškai. Antra, geriausias laikas keliauti – nuo lapkričio iki kovo, kai temperatūra „tik” apie 35–40 laipsnių. Trečia, reikia turėti labai gerą draudimą ir informuoti artimuosius apie maršrutą. Tai nėra vieta, kur galima improvizuoti.

Kelionė į Danakilio paprastai trunka 3–4 dienas ir kainuoja nuo 300 iki 500 USD vienam asmeniui, priklausomai nuo grupės dydžio ir agentūros. Tai nėra pigi kelionė, bet tai tikrai yra viena iš tų patirčių, apie kurias pasakosite visą likusį gyvenimą.

Etiopijos gamta: nuo Simien kalnų iki unikalios faunos

Etiopija nėra tik istorija ir geologija. Šalies gamta yra tokia pat įspūdinga ir, svarbiausia, labai skirtinga nuo to, ką dauguma žmonių įsivaizduoja, galvodami apie Afriką. Čia nėra savanos su liūtais ir drambliais (na, beveik – apie tai vėliau). Čia yra kalnai, miškų kanjonai, aukštikalnių pievos ir gyvūnų rūšys, kurių nėra niekur kitur pasaulyje.

Simien kalnai – tai UNESCO pasaulio paveldo sąraše esantis nacionalinis parkas šiaurės Etiopijoje. Kalnų viršūnės siekia beveik 4600 metrų, o kraštovaizdis čia primena kažką tarp Islandijos ir Andų – didžiuliai bazalto masyvai, gilūs kanjonai, aukštikalnių pievos. Bet svarbiausia – gyvūnai. Simien kalnuose gyvena gelados – beždžionės, kurių nėra niekur kitur pasaulyje. Jų krūtinėje yra raudona oda, kuri primena širdies formą, todėl jos kartais vadinamos „kraujavančios širdies beždžionėmis”. Gelados gyvena didelėmis grupėmis – kartais keliomis šimtais individų – ir yra visiškai nepabūgusios žmonių. Galima sėdėti tarp jų ir tiesiog stebėti jų socialinį gyvenimą.

Simien kalnuose taip pat gyvena Etiopijos vilkas – rečiausias Afrikos plėšrūnas. Jų pasaulyje liko vos apie 500 individų, ir Simien kalnai yra viena iš kelių vietų, kur juos galima pamatyti. Tai raudonas, lieknas žvėris, panašus į lapę, bet didesnis. Jei pavyksta jį pamatyti – tai tikra laimė.

Pietų Etiopijoje, Omo slėnyje, gamta yra visiškai kitokia. Čia jau yra tropinis klimatas, upės, ir tikra Rytų Afrikos fauna – drambliai, hipopotamai, krokodilai. Omo slėnis taip pat yra žinomas dėl savo unikalių genčių, bet apie tai – vėliau.

Praktinis patarimas dėl Simien kalnų: Žygiai čia reikalauja aklimatizacijos, nes aukštis yra rimtas. Jei planuojate eiti į aukštesnius taškus, skirkite bent dieną ar dvi žemesniame aukštyje. Taip pat – pasiimkite šiltų drabužių. Naktimis Simien kalnuose gali būti labai šalta, net jei dieną buvo karšta. Daugelis turistų to nesitiki ir kenčia.

Etiopijos gentys: kultūrinis susitikimas, kuris keičia požiūrį

Vienas jautriausių klausimų keliaujant po Etiopiją – tai genčių turizmas Omo slėnyje. Čia gyvena kelios dešimtys genčių – Mursi, Hamer, Karo, Dassanech ir kitos – kurios išlaikė tradicinį gyvenimo būdą. Mursi moterys garsios savo lūpų plokštelėmis, Hamer moterys – spalvingais papuošalais ir sudėtingomis šukuosenomis.

Tačiau reikia kalbėti atvirai: genčių turizmas Omo slėnyje yra sudėtingas etinis klausimas. Kai kurie kaimai tapo beveik turistiniais parkais, kur žmonės pozuoja nuotraukoms už pinigus. Tai sukuria keistą dinamiką, kuri nėra naudinga nei turistams, nei vietiniams ilguoju laikotarpiu. Kita vertus, kai kurios organizacijos ir gidai dirba atsakingai, užtikrindami, kad pinigai tikrai pasiektų bendruomenes ir kad kontaktas būtų abipusiškai pagarbus.

Mano asmeninis patarimas – jei jau keliaujate į Omo slėnį, ieškokite gidų ir agentūrų, kurios dirba su bendruomenėmis ilgalaikiais susitarimais, o ne tiesiog atveda turistų minias. Paklauskite agentūros, kaip jie dirba su vietiniais gyventojais, kaip paskirstomi pinigai. Jei negaunate aiškaus atsakymo – tai blogas ženklas.

Tuo pačiu – nepraleiskite šios dalies Etiopijos. Susitikimas su žmonėmis, kurie gyvena visiškai kitaip nei mes, kurie turi savo vertybes, tradicijas ir pasaulėžiūrą, yra vienas iš tų kelionių momentų, kurie tikrai keičia perspektyvą. Tik svarbu tai daryti su pagarba ir sąmoningumu.

Etiopijos virtuvė ir kavos ceremonija: skonio patirtis, kurios niekur kitur nerasite

Etiopijos virtuvė yra viena iš tų dalykų, dėl kurių žmonės grįžta į šią šalį. Pagrindinė duona čia vadinama injera – tai didelė, plokščia, šiek tiek rūgšti duona, pagaminta iš tef grūdų. Ji naudojama ir kaip lėkštė, ir kaip įrankis – ant jos dedami įvairūs troškiniai, sriubos ir daržovių patiekalai, o valgyti reikia rankomis, laužant injeros gabalėlius ir maišant su priedais. Tai labai socialus valgymo būdas – paprastai visi valgo iš vieno didelio indo.

Labiausiai rekomenduoju išbandyti tibs – keptą mėsą su svogūnais ir prieskoniais, doro wat – vištienos troškinį su kiaušiniu ir berbere prieskoniais, ir shiro – avinžirnių pastą, kuri yra vegetarų išgelbėjimas. Etiopijos virtuvė yra natūraliai draugiška vegetarams, nes ortodoksų krikščionys laikosi daugybės pasninko dienų, kurių metu nevalgoma mėsa.

Bet tikroji Etiopijos kulinarinė širdis yra kavos ceremonija. Etiopija yra kava gimtinė – legenda sako, kad pirmasis žmogus, pastebėjęs kavos poveikį, buvo piemuo Kafos regione, kuris pastebėjo, kad jo ožkos tampa energingesnės po tam tikrų uogų. Tikra ar ne, ši legenda puikiai iliustruoja Etiopijos ir kavos ryšį.

Tradicinė kavos ceremonija trunka apie valandą. Žalios kavos pupelės skrudinamos ant ugnies, tada malamos, virinamos specialiame moliniame inde, vadinamame jebena, ir patiekiamos mažuose puodeliuose. Paprastai geriamos trys taurės – pirmoji vadinama „abol”, antroji „tona”, trečioji „baraka” (palaiminimas). Atsisakyti trečios taurės laikoma nepadoru. Prie kavos dažnai patiekiamas popcornas arba cukranendrių gabalėliai.

Jei būsite pakviesti į kavos ceremoniją privačiuose namuose – tai didelė garbė. Priimkite ją su džiaugsmu ir kantrybe. Tai vienas iš tų momentų, kurie lieka atmintyje ilgiau nei bet kokia turistinė vieta.

Praktiniai kelionės į Etiopiją patarimai: ką reikia žinoti prieš išvykstant

Gerai, dabar apie konkrečius dalykus, kurie gali padaryti jūsų kelionę sklandesnę arba ją sugadinti.

Viza: Daugumos šalių piliečiai gali gauti e-vizą internetu per oficialią Etiopijos imigracijos svetainę. Tai paprasta ir kainuoja apie 52 USD. Rekomenduoju tai padaryti bent savaitę prieš kelionę, nes kartais sistema veikia lėtai. Taip pat galima gauti vizą atvykus į Adis Abebos oro uostą, bet eilės ten gali būti ilgos.

Sveikata: Prieš kelionę reikia pasiskiepyti nuo geltonojo drugio – tai privaloma, jei keliaujate iš tam tikrų šalių, ir labai rekomenduojama bet kuriuo atveju. Taip pat rekomenduojami skiepai nuo hepatito A ir B, vidurių šiltinės, meningito. Maliarija yra problema žemumose (Danakilio įduba, Omo slėnis), todėl ten reikia vartoti profilaktinius vaistus. Aukštikalnėse (Adis Abeba, Lalibela, Simien kalnai) maliarijos rizika yra minimali.

Pinigai: Etiopijos valiuta yra biras (ETB). Kreditinės kortelės priimamos tik dideliuose viešbučiuose ir restoranuose Adis Abeboje. Kitur reikia grynųjų. Bankomatai yra Adis Abeboje ir didesniuose miestuose, bet ne visada veikia arba turi pinigų. Rekomenduoju atvežti pakankamai grynųjų dolerių ir keisti vietoje.

Transportas: Vidaus skrydžiai yra geriausia galimybė judėti tarp pagrindinių turistinių vietų – Etiopijos aviakompanija „Ethiopian Airlines” turi gerą vidaus tinklą ir yra patikima. Autobusai yra pigūs, bet labai lėti ir ne visada patogūs. Privačių automobilių nuoma su vairuotoju yra populiari ir pagrįsta galimybė – tai suteikia lankstumą ir vietinį gidą viename.

Kalba: Oficiali kalba yra amharų, bet anglų kalba plačiai vartojama turizmo sektoriuje. Mokant kelių amharų frazių – „ameseginalehu” (ačiū), „selam” (labas) – vietiniai labai džiaugiasi ir tai iš karto sukuria gerą atmosferą.

Saugumas: Etiopija iš esmės yra saugi turistams, bet situacija skirtinguose regionuose skiriasi. Adis Abeba, Lalibela, Gondaras, Aksum, Simien kalnai – tai saugios vietos. Kai kurie regionai, ypač pasienio zonos, gali būti nestabilūs. Prieš kelionę rekomenduoju patikrinti savo šalies užsienio reikalų ministerijos rekomendacijas ir sekti naujienas.

Adis Abeba: miestas, kuris niekada nesustoja

Daugelis turistų Adis Abebą laiko tik tranzito tašku – atvyksta, pernakvoja ir skrenda toliau. Tai klaida. Etiopijos sostinė yra vienas įdomiausių Afrikos miestų, pilnas prieštaravimų, energijos ir staigmenų.

Miestas yra vienas aukščiausiai esančių sostinių pasaulyje – apie 2400 metrų virš jūros lygio. Tai reiškia, kad klimatas čia malonus ištisus metus – nei per karšta, nei per šalta. Miestas auga neįtikėtinu greičiu – naujų dangoraižių statybos vyksta šalia tradicinių rinkų, modernūs restoranai stovi šalia gatvės maisto prekeivių.

Nacionalinis muziejus yra privaloma vieta – čia saugomi „Lucy” (Australopithecus afarensis) palaikai, vieno iš seniausių žinomos žmonijos protėvių. Stovėti prieš šiuos kaulus ir suvokti, kad tai yra 3,2 milijono metų senumo žmogaus protėvis, kuris gyveno šioje žemėje – tai kelia tikrą egzistencinę jaudulį.

Merkato rinka yra viena didžiausių Afrikoje. Tai chaotiškas, triukšmingas, kvapų ir spalvų pasaulis, kuriame galima rasti viską – nuo prieskonių iki elektronikos, nuo tradicinių audinių iki gyvų gyvūnų. Eikite su vietiniu gidu arba bent jau būkite atsargūs su vertingais daiktais – kaip bet kurioje didelėje rinkoje pasaulyje.

Piazza rajonas – tai istorinis miestelio centras su itališko kolonializmo laikų architektūra, kavinėmis ir restoranais. Čia galima rasti puikios kavos ir stebėti miesto gyvenimą. Vakare Bole rajonas siūlo modernesnę pramogų sceną – restoranus, barus, gyvą muziką.

Etiopijos tradicinė muzika – tizita – yra kažkas unikalaus. Tai melancholiška, svajinga muzika, kuri skamba visiškai kitaip nei bet kas, ką esate girdėję. Raskite vietą, kur groja gyva muzika, užsisakykite tej (medaus vyną) ir tiesiog klausykitės. Tai vienas iš tų momentų, kai kelionė tampa kažkuo daugiau nei tik vietų lankymu.

Kai Etiopija tampa ne tik kelionės kryptimi, o patirtimi, kuri keičia

Grįžus iš Etiopijos, daugelis žmonių sako tą patį: ši šalis kažką pakeitė juose. Sunku paaiškinti tiksliai, kas tai yra. Galbūt tai suvokimas, kad civilizacija yra daug senesnė ir sudėtingesnė, nei mes paprastai galvojame. Galbūt tai susitikimas su žmonėmis, kurie turi labai mažai materialinių dalykų, bet atrodo labai gyvi ir pilni. Galbūt tai tiesiog tas jausmas, kai stovi prie Erta Ale kraterio ir supranti, kad Žemė yra gyva ir galinga jėga, kuriai mes esame tik trumpalaikiai svečiai.

Etiopija nėra lengva kelionė. Infrastruktūra kai kur yra prasta, maistas gali būti iššūkis jautriems skrandžiams, kai kurios vietos reikalauja fizinio pasiruošimo. Bet tai yra šalis, kuri atsilygina su kaupu. Ji atsilygina istorija, kuri tęsiasi tūkstančius metų. Ji atsilygina kraštovaizdžiais, kurių nėra niekur kitur. Ji atsilygina žmonių šiluma – etiopai yra vieni svetingiausių žmonių, kuriuos galima sutikti keliaujanant.

Jei ieškote kelionės, kuri bus ne tik pramoga, bet ir kažkas daugiau – Etiopija yra atsakymas. Tik pasiruoškite tam, kad grįžę namo žiūrėsite į pasaulį šiek tiek kitaip. Ir tai, tikėkite, yra labai geras dalykas.

Geriausias laikas keliauti – nuo spalio iki kovo, kai lietus jau baigėsi ir keliai yra pravažiuojami. Minimalus laikas, kurį verta skirti – dvi savaitės, bet idealu – trys ar keturios. Etiopija yra didelė šalis, ir skubėjimas čia tiesiog neveikia. Ji reikalauja laiko, kantrybės ir atviros širdies. Duokite jai tai – ir ji duos jums kur kas daugiau.