Miestas, kuris išgyveno viską ir vis tiek šypsosi
Sarajevas nėra tas miestas, į kurį atvyksti ir iš karto supranti, kas čia vyksta. Reikia laiko. Reikia pasivaikščioti lėtai, sustoti ties kiekvienu kampu, išgerti kavą ne todėl, kad nori kofeino, o todėl, kad čia kava – tai ritualas, pokalbis, gyvenimo būdas. Bosnijos sostinė yra vienas tų retų Europos miestų, kurie sugeba būti vienu metu seni ir gyvi, sužeisti ir pilni energijos, rytietiški ir vakarietiški – ir viskas tame pačiame kvartale, kartais toje pačioje gatvėje.
Daugelis keliautojų Sarajevą vis dar laiko „sunkia” destinacija – karo prisiminimų, niūrios istorijos, sudėtingos politikos vieta. Ir taip, visa tai čia yra. Bet Sarajevas yra daug daugiau nei jo tragedijos. Tai miestas, kuriame mečetė, katalikų bažnyčia, ortodoksų katedra ir sinagoga stovi per kelis šimtus metrų viena nuo kitos. Miestas, kuriame gatvės maistas yra fenomenalus, o žmonės – nuoširdžiai draugiški. Miestas, kurį aplankę žmonės dažnai sako, kad tai buvo viena stipriausių kelionių jų gyvenime.
Šiame straipsnyje – viskas, ką verta žinoti prieš vykstant ir ką tikrai reikia pamatyti, paragauti ir pajusti Sarajeve.
Baščaršija – miesto širdis, kuri plaka nuo XVI amžiaus
Jei Sarajeve tereikėtų aplankyti vieną vietą, tai būtų Baščaršija – senasis turgaus kvartalas, kurį osmanai pastatė XV–XVI amžiuje ir kuris iki šiol yra miesto gyvenimo centras. Ne muziejus, ne turistinė dekoracija – tikras, gyvas kvartalas, kuriame dirba kalviai, kepėjai, juvelyrai, kavinių savininkai ir suvenyrų pardavėjai.
Baščaršijos simbolis – Sebilj fontanas, medinis aštuonkampis fontanas aikštės viduryje, aplink kurį sukasi balandžiai ir turistai. Legenda sako, kad kas išgeria vandens iš Sebiljo, tas tikrai grįš į Sarajevą. Nežinau, ar tai tiesa, bet vanduo čia tikrai šaltas ir gaivus, o aikštė aplink – nuostabi bet kuriuo paros metu.
Vaikščiodami Baščaršijoje, atkreipkite dėmesį į vadinamąsias čaršijas – specializuotas gatves, kuriose istoriškai dirbo tam tikrų amatų meistrai. Bakarija – varinių dirbinių gatvė, kur iki šiol galite nusipirkti rankomis kaltų varinių džezvių (bosnių kavos puodelių), lėkščių, papuošalų. Garsai čia – tai nuolatinis metalų skambesys, kaltuvų dūžiai, ir tai yra vienas tų garsų, kuriuos prisiminsite ilgai.
Praktinis patarimas: Baščaršijoje kainos suvenyrų parduotuvėse yra derybinės – ypač jei perki kelis daiktus. Drąsiai siūlyk mažesnę kainą, pardavėjai to tikisi ir dažniausiai sutinka. Tačiau kavinėse ir restoranuose kainos fiksuotos ir labai prieinamos – kavai mokėsi 1–2 eurus, o gerą pietų porciją gausi už 5–8 eurus.
Istorija, kurią skauda – bet kurią būtina suprasti
Negalima kalbėti apie Sarajevą nepalietiant karo. 1992–1996 metais miestas išgyveno ilgiausią sostinės apgultį modernioje karo istorijoje – 1425 dienas. Per tą laiką žuvo apie 13 000 žmonių, miestas buvo nuolat apšaudomas, gyventojai neturėjo vandens, elektros, maisto. Tai yra faktas, kuris čia jaučiamas kiekviename kampe – pažodžiui, nes daugelis pastatų vis dar turi kulkų žymes.
Tunelio muziejus yra viena privalomų vizetų. Jis įsikūręs Butmiro rajone, netoli oro uosto, ir pasakoja apie tunelį, kurį sarajeviečiai iškasė po oro uosto kilimo-tūpimo taku – vienintelį ryšį su laisvu pasauliu apgulties metu. Tunelis buvo vos 1,5 metro aukščio ir apie 800 metrų ilgio, per jį buvo gabenamas maistas, ginklai, vaistai, žmonės. Šiandien galima pereiti išlikusį tunelio gabalą ir pamatyti nuotraukas, dokumentus, daiktus iš to laikotarpio. Tai nėra lengva patirtis, bet ji būtina.
Gazi Husrev-bego mečetė – XVI amžiaus osmanų architektūros perlas Baščaršijoje – taip pat yra privaloma stotelė, bet jau dėl visiškai kitų priežasčių. Tai viena svarbiausių mečečių Balkanuose, puikiai išlikusi ir vis dar veikianti. Nemuslimai gali ją lankyti ne maldų metu – tiesiog reikia nusiauti batus ir moterims apsidengti galvą. Viduje – ramus, meditacinis erdvumas, puikus kontrasto pavyzdys su triukšminga Baščaršija lauke.
Dar viena vieta, kurią rekomenduoju – Sarajevo Haggadah muziejus arba tiksliau, Nacionalinis muziejus, kuriame saugoma Sarajevo Hagada – vienas seniausių ir vertingiausių žydų rankraščių pasaulyje, datuojamas XIV amžiumi. Hagados istorija pati savaime yra nuostabi – ji išgyveno inkviziją, Antrąjį pasaulinį karą ir Sarajevo apgultį. Muziejus yra puikus ir labai neįvertintas turistų.
Latinų tiltas ir vieta, kur prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas
Yra vieta Sarajeve, kuri pakeitė visą pasaulio istoriją – ir ji atrodo visiškai neįspūdingai. Latinų tiltas per Miljackos upę, šalia kurio 1914 metų birželio 28 dieną buvo nušautas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas ir jo žmona Sofija. Šis šūvis, kurį iššovė Gavrilo Principas, tapo Pirmojo pasaulinio karo priežastimi.
Šalia tilto yra nedidelis, bet labai informatyvus muziejus – Muziejus „1878–1918″. Jis pasakoja apie Sarajevo istoriją Austro-Vengrijos laikotarpiu, apie patį nužudymą, apie Principą ir jo motyvus. Muziejus nėra didelis, bet eksponatai – originalūs, o pasakojimas – nuoširdus ir niuansuotas. Bilietas pigus, o laikas, praleistas viduje, tikrai vertas.
Stovint prie Latinų tilto, galima pagalvoti apie tai, kaip keistai veikia istorija – vienas žmogus, vienas šūvis, vienas tiltas, ir pasaulis niekada nebūna toks pat. Sarajevas yra pilnas tokių momentų, kur asmeninė ir pasaulinė istorija susikerta taip netikėtai, kad net kvapą užima.
Žalioji Sarajevo pusė – Trebević ir apylinkės
Daugelis žmonių Sarajevą įsivaizduoja kaip niūrų, pilką, karo nusiaubtą miestą. Bet tai tik dalis tiesos. Sarajevas yra įsikūręs kalnų apsuptyje, ir miesto gamtinė aplinka yra nuostabi. Vos 15–20 minučių nuo centro ir esi visiškai kitame pasaulyje.
Trebević kalnas – populiariausia vieta tiek tarp vietinių, tiek tarp turistų. Čia galima nuvykti funikulieriumi (jis buvo atstatytas 2018 metais po ilgų dešimtmečių), o viršuje laukia panoraminiai vaizdai į visą Sarajevo slėnį. Bet Trebevičiuje yra dar vienas keistas ir jaudinantis objektas – apleistas bobslėjaus trąsas, pastatytas 1984 metų Sarajevo žiemos olimpiadai. Apaugęs žolėmis, padengtas grafičiais, bet vis dar matomas – tai vienas tų vietų, kurios sukelia keistą nostalgijos ir liūdesio mišinį. Olimpiada buvo Sarajevo aukso amžiaus simbolis, o vos po aštuonerių metų prasidėjo karas.
Jei esi aktyvus keliautojas, Trebevičiuje yra puikūs žygių takai. Galima nueiti pėsčiomis iš miesto centro – tai užtruks apie 1,5–2 valandas, bet kelias yra gražus ir gerai pažymėtas. Viršuje yra keletas kavinių ir restoranų, kur galima paragauti tradicinių bosnių patiekalų su vaizdu į miestą.
Vrelo Bosne – kitas gamtinis perlas netoli Sarajevo. Tai Bosnos upės versmė, apsuptas parkas su ežerais, žąsimis, mediniais tiltais ir šimtamečiais medžiais. Vieta labai populiari tarp vietinių šeimų savaitgaliais, ir tai yra puikus ženklas – kur eina vietiniai, ten paprastai yra tikrai gera. Nuo centro iki Vrelo Bosne galima nuvykti tramvajumi arba taksi.
Ką valgyti Sarajeve – bosnių virtuvė nuo ryto iki vakaro
Bosnijos virtuvė yra viena tų, apie kurias nedaug žmonių kalba, bet kurios tikrai nusipelno dėmesio. Ji yra stipriai paveikta osmanų tradicijų, bet turi ir savo unikalų charakterį. Čia mėsa – karalius, kepiniai – religija, o kava – gyvenimo filosofija.
Ćevapi – tai pirmasis dalykas, kurį privalai paragauti. Tai maži, ilgi mėsos (dažniausiai jautienos ir avienos mišinio) kotletukai, kepami ant grotelių ir patiekiami su somun – minkšta, puria duona, svogūnais ir rūgpieniu. Geriausi ćevapi Sarajeve – Baščaršijoje, ir čia tikrai yra vieta, kur verta stovėti eilėje. Rekomenduoju Ćevabdžinicu Peđa arba Željo – abu restoranai turi ilgą istoriją ir ištikimus gerbėjus.
Burek – tai tešlos ritinys su įdaru (mėsa, sūriu, špinatais arba bulvėmis), kepamas didelėje apvalioje formoje. Tikras bosniškas burek yra su mėsa – jei yra kitas įdaras, tai jau vadinamas kitaip (sirnica – su sūriu, zeljanica – su špinatais). Geriausia burek valgyti ryte, šviežią, su jogurtu. Buregdžinica Sač Baščaršijoje – klasika.
Bosnių kava yra atskira tema. Ji gaminama džezvėje, patiekiama su rahat lokumu ir cukrumi atskirai. Čia nesaldina kavos gamindami – cukrų dedi pats, arba kramtai rahat lokumą ir geri kavą. Svarbiausia – kava čia neskubama. Ją geri lėtai, kalbies, žiūri į žmones. Jei paprašysi kavos „to go”, vietiniai žiūrės į tave keistai.
Vakarienei rekomenduoju išbandyti bosanski lonac – tai tradicinis troškinys su mėsa ir daržovėmis, troškintais molinėje puodynėje. Arba dolma – vynmedžio lapai, įdaryti mėsos ir ryžių mišiniu. Abiejų galima rasti tradiciniuose restoranuose – ieškokite vietų, kurios neturi meniu anglų kalba su nuotraukomis, nes tai dažniausiai reiškia, kad restoranai skirti vietiniams, o ne turistams.
Praktiniai kelionės į Sarajevą patarimai
Sarajevas nėra labai didelė kelionių logistikos galvosūkis, bet keletas dalykų verta žinoti iš anksto.
Kaip patekti: Tiesioginių skrydžių iš Vilniaus nėra, bet galima skristi su persėdimu per Vieną, Stambulą, Belgradą ar Zagrebą. Alternatyva – skristi į Splitą ar Dubrovniką ir toliau važiuoti autobusu – tai ilgiau, bet pirgiau ir labai gražus kelias. Autobusas iš Dubrovniko iki Sarajevo trunka apie 4–5 valandas.
Valiuta: Bosnijoje ir Hercegovinoje naudojama konvertuojamoji marka (BAM). 1 euras – apie 1,95 BAM. Kortelėmis galima mokėti daugelyje vietų, bet grynųjų vis tiek verta turėti – ypač Baščaršijoje ir mažuose restoranuose. Bankomatų yra pakankamai.
Transportas mieste: Sarajevas turi tramvajų liniją, kuri eina per visą miestą – tai pigiausia ir patogiausia transporto priemonė. Taksi yra pigūs, bet rekomenduoju naudoti programėlę Bolt – ji veikia Sarajeve ir išvengiama nesusipratimų su kainomis.
Saugumas: Sarajevas yra saugus miestas turistams. Kaip ir bet kuriame mieste, reikia saugoti daiktus perpildytose vietose, bet apskritai miestas yra ramus ir draugiškas. Vietiniai žmonės dažniausiai mielai padeda, jei paklausi kelio.
Kiek laiko reikia: Minimaliai – 3 dienos, bet 4–5 dienos leis pamatyti viską ramiai ir dar pakeliauti po apylinkes. Sarajevas nėra tas miestas, kurį reikia „nubėgti” – jis geriau atsiskleidžia tiems, kurie skuba mažiau.
Kada vykti: Geriausi mėnesiai – gegužė–birželis ir rugsėjis–spalis. Vasara gali būti karšta (iki 35 laipsnių), žiema – šalta ir snieginga, bet mieste žiema turi savo žavesio. Gruodis–sausis yra šalčiausi mėnesiai, bet Sarajevas su sniegu atrodo nuostabiai.
Sarajevas, kuris lieka su tavimi
Yra miestų, kuriuos aplankei ir pamiršai po kelių savaičių. Sarajevas į tą kategoriją nepatenka. Jis kažkaip įsikimba – gal dėl to kontrastų derinio, gal dėl žmonių, gal dėl kavos, kurią gėrei sėdėdamas ant medinių suolų Baščaršijoje, kol aplink skambėjo kalvių plaktukai ir muezzino balsas iš minareto.
Sarajevas yra miestas, kuris primena, kad istorija nėra kažkas, kas nutiko seniai ir toli – ji yra čia, kulkų žymėse ant pastatų, žmonių veiduose, tame kaip jie kalba apie savo miestą – su skausmu ir meile vienu metu. Ir kartu tai yra miestas, kuris rodo, kad žmonės gali atsitiesti, atstatyti, juoktis ir gyventi net po to, kas atrodė neišgyvenama.
Jei dar nesi ten buvęs – vyk. Jei buvai – supranti, apie ką kalbu. O jei išgėrei vandens iš Sebiljo fontano – na, tada jau žinai, kad grįši.





