Pradžia / Balkanai / Kelionė į Korfu salą: gidas atostogautojams

Kelionė į Korfu salą: gidas atostogautojams

Kodėl Korfu? Nes čia tiesiog kitaip

Graikijos salos – tai tarsi didelė šeima, kurioje kiekvienas narys turi savo charakterį. Santorinis yra tas gražuolis, kuris žino, kad gražus. Mikonosas – vakarėlių karalius. O Korfu? Tai tas draugas, kuris neišsipuošęs, bet visada turi ką papasakoti, visada turi kuo nustebinti ir prie kurio tiesiog norisi grįžti.

Korfu sala (graikiškai – Kerkyra) yra viena iš labiausiai į šiaurę nutolusi Jonijos jūros salų, ir jos istorija – tai sluoksniuotas pyragas, kuriame susipynę venetų, prancūzų, britų ir graikų kultūros. Čia rasite viduramžių tvirtoves, alyvmedžių giraitės, kurių kai kuriems medžiams daugiau nei 500 metų, ir paplūdimius, dėl kurių žmonės grįžta čia kiekvieną vasarą dešimtmečius iš eilės.

Bet pradėkime nuo pradžių – nuo to, ką reikia žinoti prieš pakuojant lagaminą.

Kada vykti: ne viskas taip paprasta, kaip atrodo

Daugelis žmonių automatiškai renkasi liepos–rugpjūčio mėnesius, nes „tada vasara”. Ir taip, tada tikrai vasara – karšta, drėgna ir pilna turistų. Korfu vasarą priima šimtus tūkstančių lankytojų, ir tai jaučiasi. Populiariausi paplūdimiai tampa perpildyti, kainos viešbučiuose šoktelėja, o Korfu miestas senamiesty kartais sunku net prasibrauti.

Jei galite rinktis, gegužė ir birželis yra tikrasis lobis. Temperatūra siekia 24–28 laipsnius, jūra jau pakankamai šilta maudytis, žaluma dar ryški ir sodri (ne nudegusi saulės, kaip rugpjūtį), o turistų srautai – valdomi. Restoranų savininkai turi laiko su jumis pasišnekėti, viešbučiai dar neužpildyti iki kraštų.

Rugsėjis ir spalis – antrasis geriausias variantas. Jūra vis dar šilta (apie 23–25 laipsniai), kainos krenta, o sala atgauna savo tikrąjį veidą. Vietiniai vėl tampa matomi, nes turistų minios išsiskirsto. Vienintelis niuansas – rugsėjo pabaigoje jau gali pasitaikyti trumpų liūčių, bet tai tik prideda dramatiškumo peizažui.

Žiemą Korfu – visiškai kitoks pasaulis. Dauguma viešbučių uždaryti, paplūdimiai tušti, bet sala gyva savaip. Jei norite pamatyti tikrą graikišką kaimą be jokios turistinės patinos – žiema yra jūsų laikas. Tik būkite pasiruošę, kad kai kurios lankytinos vietos bus uždarytos.

Korfu miestas: UNESCO paveldas, kurį reikia pereiti pėsčiomis

Korfu miesto senamiestis 2007 metais buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir tai nėra tik formalumas. Čia tikrai yra kuo žavėtis. Siauros gatvelės, vadinamos kantounia, vingiuoja tarp aukštų pastatų su mediniais balkonais – architektūra, kuri labiau primena Italiją nei Graikiją, ir tai visiškai suprantama, nes venetai šią salą valdė beveik keturis šimtmečius.

Keletas vietų, kurias tikrai reikia pamatyti:

  • Liston promenada – elegantiška arkadų eilė, pastatyta napoleoniškuoju laikotarpiu pagal Paryžiaus Rue de Rivoli pavyzdį. Čia vietiniai geria kavą ir žaidžia šachmatais. Atsisėskite, užsisakykite graikišką kavą ir tiesiog stebėkite gyvenimą.
  • Senoji tvirtovė (Paleo Frourio) – venetų statyta gynybinė struktūra, iš kurios atsiveria nuostabūs vaizdai į miestą ir jūrą. Įėjimas kainuoja apie 6 eurus, bet vaizdas nuo viršaus – neįkainojamas.
  • Naujoji tvirtovė (Neo Frourio) – mažiau lankoma, bet ne mažiau įspūdinga. Čia mažiau turistų ir galima ramiai pasivaikščioti.
  • Šv. Spiridono bažnyčia – salos globėjo relikvijos saugomos čia. Bažnyčia nedidelė, bet labai svarbi vietiniams. Keturis kartus per metus vyksta procesija su šventojo relikvijomis.

Praktinis patarimas: palikite automobilį už senamiesčio ribų. Daugelyje gatvelių jis tiesiog netelpa, o parkavimas – tikras galvos skausmas. Senamiestis sukurtas pėstiesiems, ir tik pėsčiomis jį galima iš tikrųjų pažinti.

Paplūdimiai: nuo perpildytų iki beveik negyvenamų

Korfu turi daugiau nei 60 paplūdimių, ir jie visi skirtingi. Tai nėra ta sala, kur vienas paplūdimys – ir viskas. Čia galima rasti viską: nuo triukšmingų kurortinių paplūdimių su baromis ir vandens pramogomis iki uolėtų įlankėlių, kur jūs ir dar pora žmonių – vieninteliai lankytojai.

Paleokastritsa – tikriausiai labiausiai fotografuojama vieta saloje. Kelios mažos įlankos su turkio spalvos vandeniu, apsuptos žaliais kalvų šlaitais. Vanduo čia skaidrus kaip stiklas, bet paplūdimys smulkaus žvyro, ne smėlio. Atvykite anksti ryte – iki 10 valandos – arba po 17 valandos, kai dienos turistų bangos atslūgsta.

Glyfada – vienas gražiausių smėlio paplūdimių saloje, bet ir vienas populiariausių. Čia yra sunbedų, barų, vandens sporto. Jei norite komforto ir infrastruktūros – tai jūsų vieta. Jei norite ramybės – ne.

Porto Timoni – čia reikia nueiti pėsčiomis apie 40 minučių nuo Afionas kaimo. Takas nėra sunkus, bet saulėkaitoje gali būti karštas. Atlygis – dvi mažytės įlankos, atskirtos siauru žemės liežuviu, ir vanduo, kurio spalvą sunku net apibūdinti. Tai viena tų vietų, kur žmonės nufotografuoja ir galvoja, kad nuotrauka apdorota – bet ne, vanduo tikrai toks.

Issos paplūdimys – ilgas, vėjuotas, su smulkiu smėliu pietinėje salos dalyje. Populiarus tarp vėjalenčių ir banglentininkų. Čia nėra didelės infrastruktūros, bet yra erdvės ir laisvės.

Agios Georgios Pagon šiaurinėje dalyje – ilgas smėlio paplūdimys su nedaug turistų. Vanduo seklesnis, tinkamas šeimoms su vaikais. Čia galima rasti autentiškų tavernų, kur valgo patys vietiniai.

Maistas: kai graikų virtuvė susitinka su venetų įtaka

Korfu virtuvė – tai atskira tema, ir ji tikrai skiriasi nuo to, ką valgysite, tarkime, Atėnuose ar Kretos saloje. Venetų įtaka čia jaučiama ne tik architektūroje, bet ir lėkštėje.

Pastitsada – tai Korfu vizitinė kortelė. Jautienos arba gaidžio troškinys pomidorų padaže su prieskoniais, patiekiamas su storais makaronais. Receptas atėjo iš Italijos, bet Korfu jis tapo savas. Kiekviena šeimininkė turi savo versiją, ir kiekviena tvirtina, kad jos – geriausia.

Sofrito – plonai supjaustytas jautienos karbonadas, keptas su česnaku, petražolėmis ir baltuoju vynu. Subtilus, aromatingas, labai korfiečių.

Bianco – žuvies troškinys su česnaku ir citrina, be pomidorų. Paprastas, bet labai skanus, jei žuvis šviežia.

Kumquat likeris – tai tikra Korfu egzotika. Kumquat – mažas citrusinių šeimos vaisius, auginamas tik šioje saloje Graikijoje. Iš jo gaminamas likeris, uogienė, saldainiai. Likeris yra saldus, stiprus ir labai specifinis – arba mylite, arba ne. Bet paragauti reikia.

Kur valgyti? Vengkite restoranų prie pagrindinių turistinių trasų, kur meniu su nuotraukomis kabo lauke ir padavėjai aktyviai kviečia vidun. Eikite į vidines gatves, ieškokite vietų, kur meniu rašytas ranka arba kreida ant lentos, kur sėdi vietiniai. Paleokastritsos rajone, Agios Georgios kaimeliuose, Kasiopėjoje šiaurėje – čia galima rasti tikrų tavernų su tikru maistu už protingą kainą.

Kaip judėti po salą: automobilis, motoroleris ar autobusas?

Korfu nėra maža sala – ji tęsiasi apie 60 kilometrų iš šiaurės į pietus ir iki 30 kilometrų iš rytų į vakarus. Viešasis transportas egzistuoja, bet jo tinklas ribotas ir dažnai nepatogus turistams, norintiems pamatyti daugiau nei pagrindinius kurortus.

Automobilio nuoma – labiausiai rekomenduojamas variantas, jei planuojate aktyviai tyrinėti salą. Kainos vasarą svyruoja nuo 30 iki 60 eurų per dieną, priklausomai nuo automobilio klasės ir rezervacijos laiko. Rezervuokite iš anksto internetu – vietoje kainos bus didesnės. Vairuoti Korfu nėra sudėtinga, bet reikia žinoti, kad kai kurie keliai į kaimus yra siauroki ir vingiuoti. GPS čia labai padeda, bet kartais ir jis atsiduria bėdoje – kai kurie keliai tiesiog nėra žemėlapiuose.

Motorolerio nuoma – pigesnė alternatyva (apie 15–25 eurai per dieną), bet reikia būti atsargiems. Keliai gali būti slidūs po lietaus, o kai kurie šlaitai – gana statūs. Jei turite patirties su motoroleriais – puiku. Jei ne – geriau rinktis automobilį.

KTEL autobusai – vietiniai autobusai, kursuojantys tarp pagrindinių miestų ir kurortų. Bilietai pigūs (1–5 eurai), bet tvarkaraščiai ne visada patogūs turistams. Tinka, jei norite nuvykti į Korfu miestą iš pagrindinio kurorto ir grįžti tą pačią dieną.

Taksi – brangoka kasdieniam naudojimui, bet tinka atskiroms kelionėms. Derėkitės dėl kainos prieš sėsdami – ne visi taksi turi skaitiklius.

Praktinis patarimas: jei nuomojatės automobilį, pilną degalų baką grąžinkite pilną. Nuomos kompanijos dažnai ima papildomą mokestį, jei grąžinate su mažiau degalų, ir tas mokestis dažnai didesnis nei degalinėje.

Šiaurė prieš pietus: kur apsistoti?

Korfu sala turi du labai skirtingus charakterius priklausomai nuo to, kurioje pusėje esate.

Šiaurinė dalis – labiau išvystyta turizmo prasme. Čia yra Kasiopėja, Sidaris, Roda, Acharavi – kurortai su dideliais viešbučiais, pramogų infrastruktūra, naktiniais barais. Paplūdimiai čia dažniausiai smėlio, vanduo seklesnis. Tinka šeimoms su vaikais ir tiems, kam svarbu turėti viską po ranka.

Vakarinė pakrantė – čia yra Paleokastritsa, Glyfada, Pelekas. Vaizdingiausia salos dalis su dramatiškomis uolomis ir turkio vandeniu. Viešbučiai mažesni, atmosfera ramesnė. Tinka tiems, kam svarbiau grožis nei infrastruktūra.

Pietinė dalis – mažiau turistų, ilgesni smėlio paplūdimiai, autentiškesnė atmosfera. Kavos, Agios Georgios, Marathias – čia galima rasti gerą santykį tarp kainos ir kokybės. Kelionė iki Korfu miesto užims apie 45–60 minučių, bet tai kompensuoja ramybė.

Korfu miestas – apsistoti pačiame mieste yra puiki idėja, jei norite pažinti salą giliau, o ne tik gulėti paplūdimyje. Čia yra boutique viešbučių senamiestyje, apartamentų, ir iš čia lengva pasiekti įvairias salos dalis.

Kai paplūdimys nusibosta: ką dar veikti Korfu

Korfu nėra tik paplūdimiai, nors daugelis turistų tuo ir apsiriboja. Sala turi pakankamai, kad užimtų ir tuos, kuriems saulės vonios po savaitės jau per daug.

Achilleion rūmai – austrų imperatorienės Elizabetos (Sisi) užsakymu XIX amžiaus pabaigoje pastatyti rūmai su nuostabiais sodais. Vėliau juos nupirko Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Dabar čia muziejus. Bilietas kainuoja apie 10 eurų, ir vaizdas iš sodų į jūrą – tikrai vertas.

Angelokastro – viduramžių tvirtovė ant uolos vakarinėje pakrantėje. Kelias iki jos – nedidelis nuotykis, bet nuo viršaus atsiveria vienas gražiausių vaizdų saloje. Saulėlydžio metu čia yra magiška.

Pontikonisi sala – mažytė sala su vienuolynu, pasiekiama nedideliu laiveliu iš Kanoni rajono. Tai vienas iš labiausiai fotografuojamų Korfu vaizdų – žalia sala su balta koplyčia jūros viduryje. Laiveliai kursavo reguliariai, bilietas simbolinis.

Dviračių maršrutai – Korfu turi keletą dviračių takų, nors dviračių kultūra čia dar tik vystosi. Šiaurinėje dalyje yra palyginti lygesnio reljefo, tinkamo dviračiams. Pietinė ir vakarinė dalys – kalvotesnės.

Vyndarystė ir alyvuogių aliejus – Korfu turi savo vyno gamintojų ir alyvuogių aliejaus ūkių, kuriuos galima aplankyti. Tai nėra masinis turizmas, bet galima susisiekti tiesiogiai arba paklausti vietiniame turizmo informacijos centre.

Snorkeling ir nardymas – vanduo aplink Korfu skaidrus ir pilnas gyvybės. Paleokastritsa rajone yra keletas nardymo centrų, siūlančių ir pradedantiesiems tinkamas programas. Vanduo čia nėra toks gyvybingas kaip Raudonojoje jūroje, bet žuvų, aštuonkojų ir gražių uolų po vandeniu – tikrai yra.

Kai sala tampa ne tik atostogų vieta, o kažkuo daugiau

Yra tokių vietų, į kurias žmonės grįžta. Ne todėl, kad neturi kur kitur vykti, ne todėl, kad tingisi ieškoti naujų vietų – o todėl, kad ta vieta kažkaip įsigyvena. Korfu, regis, turi tą savybę.

Galbūt tai dėl to, kad sala nėra tobula. Ji nėra taip išpuoselėta kaip Santorinis, nėra taip madinga kaip Mikonosas. Kai kurie keliai čia vis dar su duobėmis, kai kurios tavernos – paprastos iki skurdumo, kai kurie paplūdimiai – be jokios infrastruktūros. Bet būtent tas netobulumas ir yra jos žavesys.

Korfu – tai sala, kur galite rasti save prie stalo su vietiniu šeimininku, kuris jums neprašytų atneša papildomą dubenį pastitsados, nes „jūs per mažai suvalgėte”. Sala, kur saulėlydis prie Angelokastro privers sustoti ir tiesiog žiūrėti. Sala, kur po savaitės pradėsite suprasti, kodėl tie alyvmedžiai čia tokie seni – nes niekas jų nekirto, nes niekas nenorėjo keisti to, kas veikia.

Jei planuojate pirmą kartą – skirkite bent savaitę. Dvi savaitės – dar geriau. Pirmomis dienomis orientuositės, viduryje – atrasite, paskutinėmis – suprasite, kodėl reikėjo atvykti anksčiau. Ir greičiausiai pradėsite galvoti apie kitą kartą dar prieš išskrendant.

O jei jau buvote – žinote, apie ką kalbu.