Kodėl Turkija vis dar yra viena populiariausių kelionių krypčių?
Kiekvieną vasarą milijonai europiečių susikrauna lagaminus ir lekia į Turkiją. Ir nors kai kurie jau seniai šią šalį nurašė kaip „per turistinę” ar „per masinę”, realybė tokia, kad Turkija sugeba nustebinti net ir tuos, kurie čia jau buvo kelis kartus. Ši šalis yra tarsi dvi skirtingos pasaulio dalys, suaugusios į vieną – Europa ir Azija, senas ir naujas pasaulis, prabanga ir kasdienybė, viską apimantis šurmulis ir neįtikėtina ramybė.
Turkija nėra tik Antalija ir viskas įskaičiuota. Tai šalis, kur galima pusryčiauti ant Bosforo sąsiaurio kranto Stambule, po pietų vaikščioti po 2000 metų senumo romėnų amfiteatrą, o vakare žiūrėti į saulėlydį virš Kapodokijos uolų. Jei dar neplanavote čia vykti arba abejojate, ar verta, šis straipsnis gali pakeisti jūsų nuomonę.
Kada geriausia vykti ir kaip išvengti spūsčių?
Turkija veikia beveik ištisus metus, bet laikas tikrai svarbu. Vasara – liepa ir rugpjūtis – yra piko sezonas. Antalija, Bodrumas, Marmarisa ir kiti kurortai tiesiog perpildyti. Kainos viešbučiuose šauna į viršų, paplūdimiai primena sardinių skardinę, o eilės prie populiarių lankytinų vietų gali atimti visą norą ten apskritai eiti.
Jei galite rinktis, gegužė ir birželis arba rugsėjis ir spalis yra aukso viduriukas. Oras puikus – šilta, bet ne kepinanti kaitra. Turistų mažiau, kainos žemesnės, o vietiniai žmonės daug atsipalaidavę ir draugiškesni, nes nėra išvargę nuo sezono. Stambulą galima lankyti praktiškai bet kada – miestas veikia visus metus, tačiau pavasaris ir ruduo čia taip pat maloniausi.
Žiema tinka tiems, kurie nori pamatyti Kapodokiją su sniegu – tai tikrai nepaprastas vaizdas. Tačiau kai kurie kurortiniai miesteliai žiemą tiesiog miega – pusė restoranų uždaryta, paplūdimio infrastruktūros nėra, ir gali jaustis lyg vaikštai po apleistą dekoraciją.
Praktinis patarimas: jei planuojate oro baliono skrydį Kapodokijoje (o turėtumėte!), žinokite, kad skrydžiai dažnai atšaukiami dėl vėjo. Planuokite bent 3-4 dienas regione, kad turėtumėte atsarginių dienų.
Stambulas – miestas, kuris nepaleidžia
Stambulas yra vienas iš tų miestų, kurie arba iš karto įtraukia, arba pirmą dieną atrodo per daug chaotiški ir triukšmingi. Jei esate antros kategorijos žmogus – duokite jam laiko. Po dienos ar dviejų tas chaosas pradeda atrodyti kaip gyvas organizmas, turintis savo ritmą.
Sultanahmet rajonas su Mėlynąja mečete, Aja Sofija ir Topkapi rūmais yra privalomas, bet nesustokite ties tuo. Galata tiltas, Kapalıçarşı (Didysis turgus), Misir Çarşısı (Prieskonių turgus) – tai vietos, kur jaučiasi tikras miesto pulsas. Eikite į Balat rajoną – spalvingos senos nameliai, kavinukės, galerijos. Arba Karaköy, kur senas uostas susitinka su moderniais restoranais ir barai.
Vienas dalykas, kurį daugelis turistų praleidžia – Bosforo kruizas. Ne tas turistinis su 50 žmonių laive, o paprastas vietinis keltas (vapur), kuriuo vietiniai kasdien plaukia į darbą. Bilietas kainuoja centus, o vaizdai – neįkainojami. Atsisėskite lauko denyje, nusipirkite arbatos iš pardavėjo ir žiūrėkite, kaip abu krantai slenka pro šalį.
Ką valgyti Stambule: balık ekmek (žuvies sumuštinis prie tilto), simit (sezamų apklotas duonos žiedas), menemen (kiaušinienė su pomidorais), ir, žinoma, tikra turkiška kava su lokum. Venkit restoranų tiesiai prie pagrindinių turistinių vietų – paprastai ten brangiau ir prasčiau. Eikite į šonines gatves.
Kapodokija – vieta, kurią reikia pamatyti bent kartą gyvenime
Jei Turkijoje yra vieta, kuri atrodo lyg iš kito pasaulio, tai Kapodokija. Uolų grybai, požeminiai miestai, bažnyčios, iškaltos tiesiai uoloje, ir virš viso to – dešimtys spalvingų oro balionų ankstyvą rytą. Šis vaizdas nėra perdėtas – jis tikrai toks, kaip nuotraukose.
Göreme yra pagrindinis turistų centras ir gera vieta apsistoti. Iš čia lengva pasiekti Derinkuyu požeminį miestą (kuris eina 8 aukštus žemyn į žemę – tikrai įspūdinga), Pasakų dūmtrūksius, Uçhisar pilį ir įvairias slėnio trasas pėsčiomis.
Oro balionas – taip, jis brangus. Vidutiniškai apie 150-200 eurų vienam žmogui. Bet jei galite sau leisti, tai vienas tų patyrimų, kurie lieka atmintyje visam gyvenimui. Skrydis trunka apie valandą, kyla auštant, ir tas vaizdas į slėnius, apšviestus pirmųjų saulės spindulių – sunku žodžiais apibūdinti.
Kapodokijoje taip pat galima apsistoti uoloje iškaltuose viešbučiuose (cave hotel). Kainos skirtingos – nuo labai prieinamų iki tikros prabangos. Net ir vidutinės kainos viešbučiai čia dažnai turi nuostabias terasas su vaizdais į slėnius. Rezervuokite iš anksto, ypač jei planuojate vasarą ar rugsėjį.
Egėjo ir Viduržemio jūros pakrantė – daugiau nei tik paplūdimys
Turkijos pakrantė yra ilga – labai ilga. Ir nors daugelis žmonių ją tapatina su viskas įskaičiuota viešbučiais ir gultais paplūdimyje, realybė yra daug turtingesnė. Čia yra kai kurios geriausiai išsilaikiusios antikos griuvėsių vietos pasaulyje, nuostabūs žvejų kaimeliai, kurie dar nebuvo visiškai suvalgyti turizmo, ir vandens spalva, dėl kurios supranti, kodėl graikai ir romėnai taip mėgo šias vietas.
Efesas netoli Izmiro yra vienas geriausiai išsilaikiusių senovės Romos miestų pasaulyje. Vaikščioti jo gatvėmis yra tikrai kažkas ypatingo – Celsaus biblioteka, didysis teatras, kuriame tilpdavo 25 000 žiūrovų, marmuro grindinio gatvės. Eikite anksti ryte, kol dar neatvažiavo autobusai su turistų grupėmis.
Pamukalė – baltos travertino terasos su šiltais baseinais. Vaizdas iš tolo atrodo lyg sniegas ant kalno, bet iš arti – tai mineralais prisotinto vandens suformuotos natūralios terasos, kuriose galima maudytis. Šalia yra ir Hierapolis griuvėsiai. Apsistokite čia nakčiai – vakare, kai turistų autobusai išvažiuoja, vieta tampa visiškai kitokia.
Bodrumas yra labiau kosmopolitiškas ir brangus – tai Turkijos Saint-Tropez. Jei norite ramesnio ir autentiškesnio, pažiūrėkite į Alaçatį (vėjo sporto mėgėjams – rojus), Datçą ar Kaşą. Kaşas ypač patinka tiems, kurie nori ir paplūdimio, ir kultūros, ir gerų restoranų be masinio turizmo triukšmo.
Turkiška virtuvė – rimta priežastis vykti
Rimtai. Turkiška virtuvė yra viena iš tų, dėl kurių verta keliauti. Ir ne tik kebabai – nors ir jie čia visiškai kitokio lygio nei bet koks kebabas Europoje. Turkų virtuvė yra labai regioniška, labai sezoninė ir labai šviežia.
Pusryčiai Turkijoje – tai atskiras reiškinys. Turkiški pusryčiai (kahvaltı) yra tikras ritualas: daugybė mažų lėkštelių su sūriais, alyvuogėmis, pomidorais, agurkais, medumi, kaymak (tirštas grietinėlės sluoksnis), kiaušiniais įvairiais būdais, duona, džemais. Ir arbata. Daug arbatos. Jei viešbutyje siūlomi tokie pusryčiai – nepraleiskite. Jei ne – raskite vietinę kavinę.
Kiti dalykai, kuriuos tikrai reikia paragauti: lahmacun (plonas tešlos pagrindas su mėsos įdaru – turkiškas „picas”), pide (valtis formos duona su įvairiais įdarais), meze (įvairūs užkandžiai, puikūs su raki), baklava (bet ne iš turistinių parduotuvių – ieškokite vietinių konditerijos parduotuvių), balık (žuvis – ypač Stambule ar pakrantėje), ir çay (arbata, kuri čia geriama visur ir visada).
Raki – anasonų skonio stiprus alkoholis – yra nacionalinis gėrimas. Geriamas su vandeniu (tampa baltas, todėl vadinamas „liūto pienu”), prie žuvies ar meze. Jei esate atvirai naujoms patirtims, išbandykite.
Praktiniai dalykai, apie kuriuos niekas nepasakoja
Kelionė į Turkiją paprastai yra gana nesudėtinga, bet yra keletas dalykų, kuriuos verta žinoti iš anksto, kad nereikėtų mokytis iš klaidų.
Viza: Lietuvos piliečiams šiuo metu reikalinga elektroninė viza (e-Visa), kurią galima gauti internetu per kelias minutes adresu evisa.gov.tr. Kainuoja apie 50 USD. Svarbu: darykite tai tik per oficialią svetainę – yra daug sukčiavimo puslapių, kurie ima daugiau pinigų ir tarpininkauja. Oficiali svetainė yra paprasta ir greita.
Valiuta: Turkijos lira (TRY). Keityklos Turkijoje paprastai siūlo geresnius kursus nei Lietuvoje. Bankomatai plačiai prieinami. Kortelės priimamos daugelyje vietų, bet smulkiuose restoranuose, turgavietėse ir mažose parduotuvėse geriau turėti grynųjų.
Transportas: Stambule metro, tramvajus ir keltai veikia puikiai ir yra pigūs. Tarpmiestiniai autobusai (otogar) Turkijoje yra labai išvystyti – patogūs, punktualūs ir pigūs. Oro linijų kompanija Turkish Airlines turi daug vidinių skrydžių, kurie kartais kainuoja panašiai kaip autobusas, bet taupo daug laiko.
Kalba: Turkų kalba nėra panaši į jokią Europos kalbą, bet turistinėse vietose anglų kalba paprastai pakanka. Vietiniai labai vertina bet kokį bandymą kalbėti turkiškai – net „merhaba” (labas) ir „teşekkürler” (ačiū) sukelia šypseną ir geranoriškumą.
Derėjimasis: Turgavietėse – privaloma. Pirmoji kaina paprastai yra žymiai didesnė nei tikroji. Pradėkite nuo maždaug pusės siūlomos kainos ir susitarkite kažkur viduryje. Tai nėra nemandagu – tai dalis kultūros. Tačiau fiksuotų kainų parduotuvėse ir restoranuose derėtis nereikia.
Apranga: Paplūdimyje – kaip visur. Bet lankant mečetes – uždenkite pečius ir kelius, moterys turi uždengti galvą (skarelę paprastai galima pasiskolinti prie įėjimo). Stambulo ir kitų miestų gatvėse žmonės rengiasi įvairiai – nuo labai moderniai iki tradiciškai, tad turistai dėl aprangos paprastai neišsiskiria.
Kai Turkija tampa ne tik kelionės tikslu, o patirtimi
Yra šalių, kurias aplankote, nufotografuojate ir grįžtate namo su pilnu telefonu nuotraukų ir tuščia galva. Turkija retai tokia būna. Ši šalis kažkaip įsikimba – gal dėl to, kad ji per didelė ir per įvairi, kad galėtum ją aprėpti per vieną kelionę. Gal dėl to, kad žmonės čia tikrai šilti ir svetingi, ne tik dėl turistų pinigų. Gal dėl to, kad čia galima valgyti taip gerai ir taip pigiai, kad grįžus namo restoranai Lietuvoje kurį laiką atrodo liūdnai.
Turkija nėra tobula kelionės kryptis – kaip ir jokia kita. Turistinėse vietose bus žmonių, kurie bandys jus apgauti. Kai kuriose vietose infrastruktūra gali nuvylti. Didieji kurortai vasarą gali atrodyti kaip europietiška diskoteka ant turkiško paplūdimio. Bet jei šiek tiek nukrypsite nuo pagrindinių turistinių takų, jei bandysite kalbėtis su vietiniais, jei valgysite ten, kur valgo jie, o ne ten, kur nukreipia lankstinukai – rasite kažką tikro.
Planuokite bent dvi savaites, jei norite pajusti daugiau nei vieną regiono veidą. Stambulas, Kapodokija ir viena pakrantės vieta – tai minimalus maršrutas, kuris duoda bent kiek platesnį vaizdą. Jei turite daugiau laiko – pridėkite Izmirą, Efesą, Pamukalę ar Rytų Turkiją su Doğubayazıtu ir Ani griuvėsiais (tai jau visiškai kita Turkija, apie kurią mažai kas kalba).
Ir dar vienas dalykas: neverskite savęs viską „padaryti”. Kartais geriausi prisiminimai iš Turkijos yra ne iš lankytinų vietų sąrašo, o iš to, kaip sėdėjote mažoje kavinukėje, gėrėte arbatą, žiūrėjote į gatvę ir galvojote – gerai, kad atvažiavau.





