Kodėl Madeira nėra tik dar viena sala
Yra tokių vietų, kurios atrodo per gražios, kad būtų tikros. Madeira – kaip tik tokia. Pirmą kartą išlipęs iš lėktuvo Funšalyje, pirmiausia pajunti drėgną, šiltą orą, prisotintą gėlių kvapo, ir galvoji – na, gal tai tik oro uosto aplinka. Bet ne. Tokia čia visa sala.
Madeira dažnai vadinama „Atlanto perlų sala” arba „Amžinojo pavasario sala”, ir tai nėra tik turistinis šūkis. Klimatas čia tikrai unikalus – šiaurės pusėje visada drėgniau ir vėsiau, pietų pakrantė sausesnė ir šiltesnė, o kalnuose gali snigti. Visa tai vienoje saloje, kurios plotas – vos apie 740 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia, kad per vieną dieną gali pereiti nuo subtropinių miškų iki uolėtų viršukalnių ir grįžti atgal prie jūros iki vakaro.
Bet svarbiausia – Madeira nėra tipinis paplūdimio kurortas. Jei tikitės gulėti ant smėlio savaitę ir nieko neveikti, galbūt geriau rinkitės Algarve ar Kanarų salas. Madeira – tai sala tiems, kurie nori judėti, tyrinėti, kvėpuoti kalnų oru ir suprasti, kad gamta gali būti tikrai įspūdinga.
Levados – vanduo, kuris veda į niekur ir visur
Jei yra vienas dalykas, dėl kurio verta skristi į Madeirą, tai levados. Tai drėkinimo kanalų sistema, kurią portugalai pradėjo statyti XV–XVI amžiuje, norėdami nutekinti vandenį nuo drėgnų šiaurinių kalnų į sausesnes pietines plantacijas. Šiandien šie kanalai – apie 2 200 kilometrų – tapo viena populiariausių pėsčiųjų takų sistemų Europoje.
Ėjimas palei levadą yra kažkas ypatingo. Takas dažnai siauras – kartais vos pusės metro pločio – ir eina tiesiai palei vandens kanalą, kuris teka ramiai ir tolygiai. Iš vienos pusės – uola arba tankus miškas, iš kitos – kartais bedugnė. Tai nėra žygis tiems, kurie bijo aukščio, bet jei esate pasiruošę, patirtis neįkainojama.
Kelios levados, kurias tikrai rekomenduoju:
- Levada do Caldeirão Verde – viena gražiausių. Einate per laurų mišką, praeinate kelis tunelius (žibintuvėlis būtinas!), ir pasiekiate nuostabų krioklį. Apie 13 km pirmyn ir atgal, vidutinio sunkumo.
- Levada das 25 Fontes – populiari ir pagrįstai. Pasiekiate ežerą, į kurį krinta 25 šaltiniai. Žygis nesunkus, tinka ir šeimoms su vyresniais vaikais.
- Levada do Rei – mažiau žinoma, bet labai graži. Einate per bambukinius miškus ir subtropinę augmeniją. Ramesnė, mažiau turistų.
Praktinis patarimas: visada imkite vandens daugiau nei manote, kad reikės. Ir tikrai imkite žibintuvėlį – tuneliai levadose nėra apšviesti, o kai kurie tęsiasi kelis šimtus metrų. Batai turi būti vandeniui atsparūs, nes takai dažnai šlapi.
Funšalis – miestas, kuris kvepia gėlėmis ir kava
Sostinė Funšalis yra puiki bazė visai kelionei. Miestas įsikūręs natūralioje įlankoje, apsuptas kalnų, ir atrodo kaip amfiteatras. Nuo viršaus – iš Monte rajono arba nuo Pico do Barcelos apžvalgos aikštelės – vaizdas tiesiog atima žadą.
Funšalyje verta praleisti bent porą dienų. Senamiesčio gatvės siauros ir vingiuotos, namai dekoruoti tradiciniais azulejo plytelių mozaikomis, o kiekviename kampe – kažkoks kavinukas ar žuvies restoranas. Mercado dos Lavradores – vietinė turgavietė – yra privaloma vieta. Čia rasite egzotiškų vaisių, kurių dalis Europoje beveik nematoma: anona, maracuja, babaco, pitanga. Pardavėjai agresyviai siūlys paragauti – nesipriešinkite, tai dalis patirties.
Monte rajonas, į kurį galite pakilti funikulieriumi, žinomas dėl dviejų dalykų: Švč. Mergelės Marijos bažnyčios, kurioje palaidotas imperatorius Karolis I, ir tradicinių rogučių – „carros de cesto”. Tai medinės kėdės ant bėgelių, kurias nuo kalno žemyn stumia vyrai baltais drabužiais. Turistinė atrakcija, bet tikra ir sena – tokios rogutės naudotos kaip transporto priemonė nuo XIX amžiaus. Bilietas kainuoja apie 30 eurų dviem asmenims, ir nors tai nėra pigi pramoga, patirtis įsimintina.
Vakare Funšalyje tikrai reikia išbandyti vietinį vyną – Madeiros vynas (Madeira wine) yra unikalus pasaulyje. Tai fortifikuotas vynas, kuris gali būti labai sausas arba labai saldus, priklausomai nuo veislės. Rekomenduoju užeiti į kurią nors iš tradicinių vyndarystės įmonių – „Blandy’s” ar „Henriques & Henriques” – ir išbandyti degustaciją. Tai ne tik vynas, tai istorija.
Pico do Arieiro ir Pico Ruivo – kai debesys yra po kojomis
Madeiros aukščiausi kalnai – tai visiškai kita sala. Pico do Arieiro (1 818 m) yra trečias pagal aukštį Madeiros kalnas ir vienas lengviausiai pasiekiamų – iki jo viršūnės galite nuvažiuoti automobiliu. Bet tikrasis nuotykis prasideda tada, kai nusprendžiate pėsčiomis eiti iki Pico Ruivo (1 862 m) – aukščiausio Madeiros taško.
Šis žygis – apie 9 km vienu keliu – yra vienas gražiausių Europoje. Takas eina per uolėtas viršukalnes, kartais labai siauru taku su stačiais šlaitais iš abiejų pusių, pro tunelius ir per metalinius tiltelius. Kai oras giedras, matote visą salą ir net Portą Santą. Bet dažnai būna taip, kad einant debesys yra žemiau jūsų – ir tai yra vienas iš tų vaizdų, kuriuos sunku aprašyti žodžiais.
Keletas svarbių dalykų prieš šį žygį:
- Pradėkite anksti – idealiai 6–7 ryto. Iki pietų kalnuose dažnai atsiranda debesys ir rūkas.
- Oras kalnuose keičiasi labai greitai. Net jei apačioje šviečia saulė, viršuje gali būti vėjuota ir šalta. Imkite striukę.
- Batai – tik trekingo, su gera padų sukiba. Takas šlapias ir slidus.
- Vanduo ir maistas – takas ilgas, o parduotuvių kelyje nėra.
- Galite nuvykti automobiliu iki Pico do Arieiro, nueiti iki Pico Ruivo ir grįžti tuo pačiu keliu, arba organizuoti transportą – vienas automobilius palikti Pico Ruivo pusėje.
Šiaurinė Madeira – ten, kur turistai retai užklysta
Dauguma turistų koncentruojasi pietinėje saloje – Funšalyje ir apylinkėse. Tai suprantama, nes čia geriau infrastruktūra, šilčiau ir sausiau. Bet šiaurinė Madeira yra visiškai kita patirtis, ir labai rekomenduoju skirti jai bent vieną dieną.
Sao Vicente – mažas miestelis šiaurės vakaruose – žinomas dėl vulkaninių urvų. Tai lava tubeliai, susiformavę prieš tūkstančius metų, kai lava tekėjo į jūrą. Apsilankymas nedidelis, bet įdomus – ypač tiems, kurie domisi geologine istorija. Miestelis pats savaime gražus, su sena bažnyčia ir tradiciniais namais.
Porto Moniz – kraštutinis šiaurės vakarų taškas – turi natūralius vulkaninių uolų baseinuose įrengtus maudymosi baseinus. Jūra čia šiaurėje šaltesnė ir neramesnė, bet maudytis šiuose baseinuose, kai bangos tykšta aplink – tai patirtis, kurios nepamirši. Įėjimas mokamas, bet simbolinis – apie 1,5–2 eurai.
Kelias į šiaurę pats savaime yra atrakcija. Vingiuoti kalnų keliai, tuneliai, viadukus, ir staiga – žalios terasos, krentančios žemyn iki jūros. Jei turite galimybę, nuomokitės automobilį ir važiuokite lėtai, sustodami ten, kur akis užkliūna.
Paplūdimiai ir jūra – ko tikėtis ir ko ne
Čia reikia būti sąžiningam: Madeira nėra paplūdimių sala. Tai vulkaninė sala su stačiais krantais, ir smėlio paplūdimių čia labai mažai. Didžioji dalis pakrantės – tai uolos, juodas vulkaninis smėlis arba dirbtiniai paplūdimiai su atvežtu smėliu.
Didžiausias ir populiariausias paplūdimys – Prainha, rytuose. Tai vienintelis natūralus juodo smėlio paplūdimys saloje. Jis nedidelis, bet autentiškas. Kitas variantas – Calheta paplūdimys pietvakariuose, kur smėlis atvežtas iš Maroko. Jis didesnis ir labiau primena tradicinį paplūdimį.
Jei maudymasis jūroje yra prioritetas, reikia žinoti, kad vanduo Madeiroje nėra labai šiltas – vasarą apie 22–24 laipsniai, žiemą gali nukristi iki 18. Bangos pietinėje pakrantėje paprastai ramesnės, šiaurinėje – stipresnės. Narai ir snorkelingas čia puikūs – vanduo skaidrus, o jūros gyvūnų įvairovė didelė. Galima išsinuomoti įrangą arba prisijungti prie organizuotų ekskursijų.
Praktiniai dalykai, kuriuos norėčiau žinoti prieš kelionę
Kelionė į Madeirą reikalauja šiek tiek planavimo, ypač jei norite išnaudoti salą maksimaliai. Štai keletas dalykų, kuriuos sužinojau iš savo patirties:
Transportas: Viešasis transportas Funšalyje veikia gerai, bet už miesto ribų autobusai reti ir ne visada patogūs. Jei planuojate tyrinėti salą, nuomokite automobilį. Keliai Madeiroje yra geri – daug tunelių ir viadukų, kurie sujungia skirtingas salos dalis greitai. Tačiau kalnų keliukai siauriems automobiliams tinka geriau nei didelėms mašinoms.
Geriausias laikas keliauti: Madeira yra visų metų laikų destinas, bet balandis–birželis ir rugsėjis–spalis laikomi geriausiausiais mėnesiais. Vasarą (liepa–rugpjūtis) daugiau turistų ir karščiau, bet vis tiek maloniai. Žiemą šalčiau kalnuose, bet paplūdimiuose vis dar galima maudytis.
Nakvynė: Funšalyje yra visų kategorijų viešbučių. Jei norite kažko ypatingo, ieškokite „quintas” – tradicinių Madeiros dvarų, paverstu viešbučiais. Tai brangesnis, bet labai autentiškas variantas. Airbnb taip pat veikia gerai ir dažnai galima rasti nuostabių apartamentų su vaizdu į jūrą ar kalnus.
Maistas: Vietinis maistas puikus. Espada (juodoji kardžuvė) su bananais – skamba keistai, bet yra tradicinis patiekalas ir tikrai skanus. Lapas (jautienos iešmeliai su česnako padažu) – gatvės maistas, kurį rasite visur. Poncha – vietinis alkoholinis gėrimas iš cukranendrių aguardente su medumi ir citrina – stiprus, bet skanus.
Biudžetas: Madeira nėra pigi, bet ir ne brangiausia Europos destinas. Vidutiniškai skaičiuokite 80–120 eurų per dieną vienam žmogui (nakvynė, maistas, transportas, atrakcijos). Galima ir pigiau, jei gaminate patys ir naudojate viešąjį transportą.
Kai sala lieka su tavimi ilgiau nei kelionė
Yra vietų, iš kurių grįžti ir viskas aišku – buvai, matei, gražu, bet gyvenimas tęsiasi. Madeira nėra tokia vieta. Kažkodėl ji lieka su tavimi – gal dėl to neįtikėtino žalumo, kuris atrodo nerealistiškai intensyvus, gal dėl levadų tylos, kur girdi tik vandens čiurlenimą ir paukščius, gal dėl to momento ant Pico Ruivo, kai debesys buvo žemiau kojų ir atrodė, kad pasaulis yra tik tavo.
Madeira yra sala tiems, kurie nori daugiau nei atostogų – tiems, kurie nori patirties. Ji nereikalauja iš jūsų būti profesionaliu alpinistu ar ultra-maratono bėgiku. Ji reikalauja tik noro judėti, smalsumas ir pasiruošimo, kad kiekviena diena gali atnešti kažką netikėto.
Jei dar abejojate, ar verta – verta. Ir greičiausiai, kaip ir daugelis, grįšite dar kartą. Nes Madeira yra iš tų salų, kurios neišleidžia taip lengvai.





