Pradžia / Uncategorized / Ką aplankyti Nicoje ir Žydrajame krante

Ką aplankyti Nicoje ir Žydrajame krante

Nica – miestas, kuris nepaleidžia

Yra tokių vietų, kurias aplankęs supranti, kodėl žmonės čia grįžta vėl ir vėl. Nica yra būtent tokia. Prancūzijos Rivjera – tai ne tik gražūs vaizdai ant atvirukų ar prabangių jachtų prieplauka. Tai kvapas – jūros druskos, levandų ir šviežiai keptos focaccia mišinys, kuris persekioja dar ilgai po to, kai grįžti namo. Tai šviesa – ta ypatinga Viduržemio jūros šviesa, dėl kurios čia plūdo Matisse’as, Renoir ir Chagallas. Ir tai žmonės – šilti, garsūs, kartais chaotiški, bet visada autentiški.

Žydrasis krantas, arba Côte d’Azur, driekiasi nuo Italijos sienos iki Kano ir dar toliau. Bet Nica – tai jo širdis. Miestas, kuris nėra nei visiškai prancūziškas, nei itališkas, o kažkas savo, unikalaus. Čia kalbama prancūziškai, bet valgoma kaip Italijoje, o architektūra primena, kad istorija čia buvo labai sudėtinga ir įdomi.

Šiame straipsnyje – ne sausas lankytinų vietų sąrašas, o tikras kelionės vadovas, padėsiantis suprasti, ką verta pamatyti, kur valgyti, kaip judėti ir ko tikrai nepraleisti.

Promenade des Anglais ir senasis miestas – kur pradėti

Beveik kiekvienas, atvykęs į Nicą, pirmiausia atsiduria ant Promenade des Anglais – to legendinio bulvaro, kuris driekiasi palei jūrą beveik 7 kilometrus. Pavadinimas kilęs iš anglų kalbos – XIX amžiuje čia atostogavo britų aristokratija, ir būtent jie finansavo šio kelio tiesimą. Dabar čia vaikšto visi – turistai, vietiniai su šunimis, riedlentininkai, bėgikai. Rytinis pasivaikščiojimas čia, kai saulė tik kyla ir jūra dar rami, yra vienas tų dalykų, kuriuos reikia tiesiog patirti.

Tačiau tikroji Nicos siela slypi Vieux-Nice – senajame mieste. Čia gatvės tokios siauros, kad du žmonės vos prasilenkia, o virš galvos – spalvoti skalbiniai ir gėlių vazonai. Architektūra – barokinė, spalvos – ryškios oranžinės, geltonos, raudonos. Tai vadinamasis „trompe-l’œil” stilius, kai fasadai nudažyti taip, kad atrodo lyg turėtų langus ar balkonus, kurių iš tikrųjų nėra.

Senajame mieste būtinai aplankykite Cours Saleya turgų. Rytais čia – gėlių ir maisto turgus, vienas gražiausių visame Prancūzijos pietuose. Gėlės, vaisiai, žolelės, vietiniai sūriai, alyvuogės, socca (tradicinis avinžirnių miltų blynas – apie tai daugiau vėliau). Antradieniais turgus neveikia – tada čia antikvariniai daiktai. Vakare Cours Saleya virsta restoranų ir barų terasa.

Praktinis patarimas: į senąjį miestą geriausia eiti pėsčiomis iš centro – tai tik 10-15 minučių. Automobiliu čia nevažiuokite – gatvės siauros, parkavimas praktiškai neįmanomas, o vienkryptis eismas supainioja net vietinius.

Muziejai, kurie verti kiekvienos minutės

Nica – miestas, kuris myli meną. Ir tai ne tuščias teiginys – čia veikia keli pasaulinio lygio muziejai, kurių daugelis turistų neaplankoma vien dėl to, kad nežino apie juos.

Matisse’o muziejus įsikūręs Cimiez rajone, genovietiško stiliaus viloje, apsuptoje alyvmedžių sodo. Henri Matisse gyveno Nicoje daugiau nei 40 metų, ir čia galima suprasti, kodėl ši vieta taip veikė jo kūrybą – ta šviesa, tos spalvos. Muziejuje saugoma didelė kolekcija – tapyba, skulptūra, grafika, net asmeniniai daiktai. Bilietai nebrangūs, lankytojų paprastai nedaug, atmosfera rami. Šalia – romėnų amfiteatras ir vienuolynas, kur palaidotas pats Matisse’as.

Chagallo muziejus – oficialiai vadinamas „Nacionaliniu Marc Chagallo muziejumi” – yra netoli centro. Čia saugoma didžiausia pasaulyje Chagallo kūrinių kolekcija, ir tai ne atsitiktinumas – pats menininkas dalyvavo kuriant šį muziejų. Didžiuliai vitražai, monumentalūs paveikslai biblinėmis temomis, spalvos, kurios tiesiog užpildo erdvę. Net jei nesate didelis meno mylėtojas, čia verta užsukti bent valandai.

MAMAC (Šiuolaikinio meno muziejus) – visiškai kitokia patirtis. Čia – nuo 1960-ųjų iki šių dienų, Nouveau Réalisme judėjimas, pop menas, konceptualus menas. Stogo terasa siūlo puikų miesto panoraminį vaizdą – ir tai visiškai nemokama.

Dar vienas mažiau žinomas, bet labai įdomus – Nicos gražiųjų menų muziejus (Musée des Beaux-Arts). Jis įsikūręs nuostabioje Belle Époque viloje ir saugo XIX–XX amžiaus prancūzų dailę. Lankytojų čia mažai, todėl galima ramiai vaikščioti ir žiūrėti.

Praktinis patarimas: jei planuojate aplankyti kelis muziejus, apsvarstykite French Riviera Pass – tai kortelė, leidžianti neribotai lankytis muziejuose ir naudotis kai kuriais transporto maršrutais. Vienos dienos versija kainuoja apie 26 eurus, dviejų dienų – apie 38 eurus.

Valgiai, kurių negalima praleisti

Nicos virtuvė – tai atskira tema, apie kurią galima rašyti ilgai. Ji nėra nei prancūziška, nei itališka – tai savitas mišinys, turintis savo pavadinimą: cuisine niçoise. Ir čia yra keletas dalykų, kuriuos tiesiog privalote paragauti.

Socca – tai tikriausiai pats ikoniškas Nicos užkandis. Plokščias blynas iš avinžirnių miltų, kepamas didelėje geležinėje keptuvėje labai karštoje krosnyje, pateikiamas karštas, pabarstytas juodaisiais pipirais. Tekstūra – traški iš išorės, minkšta viduje. Skonis – paprastas, bet kažkaip neįtikėtinai geras. Geriausia socca Nicoje – Cours Saleya turguje, pas Chez Thérésa. Eilė gali būti ilga, bet verta.

Salade niçoise – taip, ta pati salotos, kurią žinote iš visų restoranų pasaulyje. Bet čia ji kitokia. Tikra niçoise salotos neturi virtų daržovių – tik žalios: pomidorai, agurkai, radisai, žalieji pipirai. Plus tuno konservai (arba šviežias tunas), kietai virti kiaušiniai, ančiuviai, alyvuogės. Jokio majonezinių padažų. Jei restoranas siūlo salade niçoise su virtomis bulvėmis ar pupelėmis – tai ne autentiška versija.

Pan bagnat – tai tarsi salade niçoise sumuštinyje. Apvalus duonos kepalas, perpjautas per pusę, įdarytas tais pačiais ingredientais kaip salotos ir gerai sudrėkintas alyvuogių aliejumi. Puikus pietus paplūdimyje.

Pissaladière – vietinė pica be pomidorų padažo. Pagrindas – karamelizuoti svogūnai, viršuje – ančiuviai ir alyvuogės. Skamba paprastai, bet skonis – nuostabus.

Dėl restoranų – vengte venkite vietų tiesiai ant Promenade des Anglais. Ten kainos dvigubai didesnės, o kokybė – perpus mažesnė. Geriausi restoranai – senajame mieste arba šiek tiek toliau nuo turistinių trasų. Rue Bonaparte ir Rue Droite – čia rasite autentiškų vietų, kur valgo patys niciejai.

Žydrasis krantas už Nicos ribų

Nica – puiki bazė tyrinėti visą Côte d’Azur. Traukiniai čia važiuoja dažnai, bilietai pigūs, o maršrutai – vieni gražiausių Europoje (ypač linija į Montekarą – tiesiog neįtikėtini vaizdai).

Eze – tai viduramžių kaimas ant uolos, 400 metrų aukštyje virš jūros. Nuo Nicos – apie 20 minučių autobusu (linija 112). Gatvės čia tokios siauros, kad automobiliai netelpa, viskas akmenimis grįsta, kaktusų sodas viršuje – ir vaizdas į jūrą, kuris tiesiog atima žadą. Eze yra turistinė, taip, bet dėl priežasties – ji tikrai graži. Eikite anksti ryte, kol turistų dar mažai.

Montekaras – vos 20 minučių traukiniu. Tai mažiausia šalis pasaulyje po Vatikano, ir ji tikrai verta bent pusdienos. Kazino, žinoma, yra – ir jį galima apžiūrėti iš išorės nemokamai (viduje reikia mokėti). Bet Montekaras yra ir puikus botanikos sodas, ir Okeanografijos muziejus (vienas geriausių Europoje), ir senas miestas su kunigaikščių rūmais. Traukinys iš Nicos kainuoja apie 4 eurus į vieną pusę.

Antibes ir Juan-les-Pins – apie 30 minučių traukiniu į vakarus. Antibes – senas miestas su venecijietiška tvirtove, kurioje įsikūręs Picasso muziejus (menininkas čia gyveno ir dirbo). Juan-les-Pins – šalia esantis kurortas, žinomas dėl džiazo festivalio liepos mėnesį. Paplūdimiai čia šiek tiek geresni nei Nicoje.

Kanai – apie 40 minučių traukiniu. Garsūs dėl kino festivalio, bet verta aplankyti ir dėl kitų dalykų: senojo miesto Le Suquet, uosto su jachtomis, La Croisette bulvaro. Iš Kanų galima nuplaukti į Lérins salas – ten yra vienuolynas ir paplūdimiai su skaidriu vandeniu.

Grasse – kvepalų sostinė, apie valandą autobuso nuo Nicos. Čia gaminama dauguma pasaulio garsių kvepalų, veikia keli muziejai ir galima dalyvauti kvepalų kūrimo seminaruose. Miestą supa gėlių laukai – gegužę čia žydi rožės, birželį – levandos.

Paplūdimiai – ko tikėtis ir kur eiti

Reikia pasakyti tiesiai: Nicos paplūdimiai nėra smėlio. Jie akmenų – stambių, apvalių žvyrų. Tai šokas daugeliui turistų, kurie tikisi Karibų tipo smėlio. Bet vietiniai myli šiuos paplūdimius – jie švarūs, vanduo skaidrus, ir nereikia nešiotis smėlio namo.

Paplūdimiai Nicoje skirstomi į nemokamus (publiques) ir mokamus (privés). Mokami paplūdimiai siūlo saulės gultas, skėčius, dušus, barus – ir kainuoja apie 20-30 eurų už gulto nuomą dienai. Nemokamų paplūdimių taip pat yra – jie šiek tiek ankštesni, bet visiškai tinkami.

Jei norite smėlio paplūdimio, važiuokite į Villeneuve-Loubet arba Cagnes-sur-Mer – ten yra smėlio paplūdimiai, ir traukiniu nuo Nicos – apie 15-20 minučių.

Vanduo Žydrajame krante šiltas nuo birželio iki spalio. Liepa-rugpjūtis – pats karštas laikas, bet ir pats perpildytas. Jei galite, važiuokite birželį arba rugsėjį – oras šiltas, žmonių mažiau, kainos žemesnės.

Praktiniai kelionės patarimai

Kaip patekti: Nicos oro uostas (Nice Côte d’Azur) – antras pagal dydį Prancūzijoje. Tiesioginių skrydžių iš Vilniaus nėra, bet su vienu persėdimu (dažniausiai Paryžiuje, Amsterdame ar Frankfurte) galima pasiekti per 4-5 valandas. Iš oro uosto iki centro – tramvajus (linija T2, apie 30 minučių, 1,70 euro) arba taksi (apie 25-35 eurai).

Transportas mieste: Nica turi gerą tramvajų tinklą – dvi linijos dengia pagrindinius turistinius taškus. Bilietas kainuoja 1,70 euro, dienos bilietas – 5 eurai. Dviračiai ir paspirtukai nuomojami visame mieste. Automobilį mieste tikrai nereikia – parkavimas brangus ir sudėtingas.

Kur apsistoti: Centras ir senasis miestas – idealiausia vieta, bet brangiausia. Cimiez rajonas – ramesnis, daugiau žalumos, šiek tiek toliau nuo jūros, bet autobusai važiuoja dažnai. Libération rajonas – populiarus tarp jaunų keliautojų, daug kavinių ir barų, kainos žemesnės.

Biudžetas: Nica nėra pigi. Vidutinis pietų restoranas – 15-25 eurai vienam. Kava – 2-4 eurai. Muziejai – 5-15 eurų (daugelis nemokama pirmą sekmadienį). Jei norite taupyti – pirkite maistą turguje, valgykite pietus (o ne vakarienes) restoranuose (pietus meniu dažnai pigesnis), naudokite viešąjį transportą.

Kalba: Prancūzų kalba. Angliška kalba turistinėse vietose suprantama, bet vietiniai labai vertina, kai bandote bent keliais žodžiais prancūziškai. „Bonjour” (labas), „merci” (ačiū), „s’il vous plaît” (prašau) – šie trys žodžiai atvers daug durų.

Saugumas: Nica yra saugas miestas, bet kaip ir visur – saugokite savo daiktus perpildytose vietose, ypač turguje ir tramvajuje. Paplūdimyje nepalikite vertingų daiktų be priežiūros.

Kai norisi tiesiog sėdėti ir žiūrėti į jūrą

Yra vienas dalykas, kurį tikrai verta padaryti Nicoje – nieko. Tiesiog sėdėti kur nors ant žvyro paplūdimyje, žiūrėti į tą neįtikėtiną mėlyną vandenį ir leisti laikui bėgti. Côte d’Azur yra vieta, kuri moko sulėtėti. Prancūzai tai vadina dolce far niente – nors tai itališka frazė, ji čia labai tinka.

Nica nėra tobula. Ji gali būti triukšminga, vasarą – perpildyta, kainos – aukštos, o paplūdimiai – akmenų. Bet ji turi kažką, ką sunku apibūdinti žodžiais – tą gyvenimo džiaugsmą, tą joie de vivre, kurį jauti vaikščiodamas senomis gatvėmis, valgydamas soccą turguje, žiūrėdamas į saulėlydį nuo Zamkų kalno (Colline du Château – būtinai užlipkite, vaizdas nuostabus, įėjimas nemokamas).

Žydrasis krantas – tai ne tik vieta, kur galima pamatyti gražius vaizdus. Tai vieta, kur galima suprasti, kaip gali atrodyti gyvenimas, kai šviesa, maistas, jūra ir menas susijungia į vieną. Ir kai grįšite namo, tas kvapas – jūros druskos, levandų ir šviežiai keptos socca – tikrai persekios jus dar ilgai.