Pradžia / Uncategorized / Ką aplankyti Florencijoje per 2 dienas

Ką aplankyti Florencijoje per 2 dienas

Kodėl Florencija verčia pamiršti viską, ką žinojai apie miestus

Yra miestų, kuriuos aplankai ir grįžti namo su gražiomis nuotraukomis. O paskui yra Florencija – miestas, iš kurio grįžti kiek kitoks. Čia kiekviena gatvelė atrodo kaip paveikslas, kiekvienas kampas slepia kažką, kas verčia sustoti ir tiesiog žiūrėti. Ir tai nėra perdėjimas ar turistinis klišė – tai tiesiog tiesa, kurią supranti tik pats ten patekęs.

Dvi dienos Florencijoje – tai tikrai nedaug. Bet jei žinai, ką darai, jei nesiblaškau po kiekvieną muziejų ir neišeikvojai laiko eilėse, galima pamatyti tikrai daug. Šis straipsnis – ne sausas sąrašas lankytinų vietų. Tai bandymas padėti tau susidėlioti dvi dienas taip, kad jos būtų tikros, o ne tik varnelių dėjimas prie pavadinimų.

Prieš išvykstant: ką būtina žinoti

Florencija nėra didelė. Istorinis centras – Centro Storico – yra kompaktiškas ir visiškai patogus pėsčiomis. Tai viena geriausių žinių: tau nereikia jokio transporto, nereikia orientuotis metro žemėlapiuose, tiesiog eini ir atrandi. Tačiau yra keletas dalykų, kuriuos verta žinoti iš anksto.

Bilietai į Uffizi ir Akademijos galeriją – rezervuok juos prieš kelionę. Ne likus savaitei, ne likus dienai – idealiu atveju bent prieš mėnesį, ypač jei keliauji vasarą. Eilės prie šių muziejų be išankstinių bilietų gali lengvai suvalgyti 2-3 valandas. O tai Florencijoje – didžiulė prabanga, kurios tiesiog negali sau leisti.

Kitas dalykas – aprangos kodas bažnyčiose. Florencijoje bažnyčios nėra tik turistinės atrakcijos, jos veikiančios šventovės. Dengtos pečiai, dengtos keliai – privaloma. Kai kurios bažnyčios tiesiog neįleis, jei ateisite šortais ir be rankovių. Geriausia turėti lengvą skarelę ar marškinėlius kuprinėje.

Ir dar vienas praktinis patarimas: venkite restoranų tiesiai prie pagrindinių turistinių vietų. Piazza del Duomo, Ponte Vecchio apylinkės – čia maistas bus dvigubai brangesnis ir dvigubai prastesnis. Eikite į šonines gatves, ieškokite vietų, kur sėdi vietiniai, kur meniu parašytas tik italų kalba. Ten ir bus tikroji Florencija.

Pirma diena: Renesanso širdis

Pirmą dieną siūlau skirti tam, ką galima pavadinti „klasikine” Florencija – Duomo rajonas, Uffizi, Ponte Vecchio. Tai turbūt labiausiai lankomi objektai, bet yra priežastis, kodėl visi čia eina.

Pradėk rytą anksti – idealiai apie 8-9 valandą. Eik į Santa Maria del Fiore katedrą, žinomą kaip Duomo. Pati katedra nemokama, bet jei nori užlipti ant Brunelleschi kupolo – reikia bilieto. Ir tai verta. Vaizdas iš viršaus – Florencija kaip ant delno, raudonų čerpių jūra, Toskanos kalvos horizonte – yra vienas iš tų vaizdų, kurie lieka atmintyje ilgam. Tik žinok: laiptai siauri, jų daug (463), ir klaustrofobiškiems žmonėms gali būti nejauku. Bet jei nėra tokios problemos – eik.

Po kupolo – Uffizi galerija. Čia reikia skirti bent 3 valandas, o geriausia – 4. Botticelli „Venerios gimimas” ir „Pavasaris”, Leonardas da Vinci, Mikelanželas, Rafaelis – visa tai yra čia, viename pastate. Patarimas: nesistenkite pamatyti visko. Uffizi yra milžiniška, ir bandymas perbėgti visas sales baigiasi tuo, kad neprisiminsi nieko. Geriau sustok prie kelių paveikslų ir tikrai juos pažiūrėk.

Po pietų – Ponte Vecchio. Šis senas tiltas su juvelyrų parduotuvėlėmis yra vienas iš labiausiai fotografuojamų vietų Europoje. Dieną čia būna labai daug žmonių, tad jei nori ramesnės atmosferos – ateik anksti ryte arba vakare. Tiltas pats savaime yra gana mažas, bet jo apylinkės – upės krantinės, vaizdai į tiltą iš šono – tikrai vertos laiko.

Vakarienei pirmą dieną rekomenduoju ieškoti trattoria tipo restoranų Oltrarno rajone – tai yra Arno upės pietiniame krante. Šis rajonas yra kiek mažiau turistinis, čia gyvenama tikra miesto gyvenimo dvasia. Pabandyk ribollita – tradicinę toskaninę daržovių sriubą su duona, arba bistecca alla fiorentina – Florencijos stiliaus kepsnį, jei esi mėsos mėgėjas.

Antra diena: Mikelanželas, turgus ir Boboli sodai

Antrą dieną tempas gali būti kiek lėtesnis. Jau matei pagrindinius dalykus, dabar laikas pažinti Florenciją kiek giliau.

Ryte – Akademijos galerija (Galleria dell’Accademia). Čia yra Mikelanželo Dovydas – ir tai nėra eilinis muziejaus eksponatas. Kai pirmą kartą pamatai šią skulptūrą gyvai, supranti, kodėl žmonės apie ją kalba šimtmečius. Fotografijos neperteikia nei dydžio, nei detalių, nei tos keistos energijos, kurią skulptūra spinduliuoja. Muziejus nėra labai didelis, tad valandos-pusantros pakaks.

Po Akademijos galerijos – Centrinė turgavietė (Mercato Centrale). Tai ne tik vieta apsipirkti – tai vieta suprasti, kaip Florencija valgo. Apatiniame aukšte – šviežios daržovės, vaisiai, mėsa, žuvis, sūriai. Viršutiniame aukšte – maisto kiemas su daugybe skirtingų vietų. Čia galima puikiai papietauti. Pabandyk lampredotto – tradicinį Florencijos gatvės maistą iš virtos karvės skrandžio. Skamba baisiai, bet tai yra autentiška Florencija, ir daugelis, kurie išdrįsta, sako, kad buvo nustebinti.

Po pietų – Pitti rūmai ir Boboli sodai. Pitti rūmai yra didžiulė buvusi Medičių rezidencija, dabar kelis muziejus talpinanti. Bet net jei neisi į vidų, Boboli sodai – rūmų parkas – yra tikra oazė miesto šurmulyje. Čia galima tiesiog vaikščioti, sėdėti ant suoliuko, žiūrėti į Florenciją iš aukštai. Vasarą čia gali būti karšta, tad imk vandens.

Vakare – Piazzale Michelangelo. Ši aikštė ant kalvos yra geriausias vietas Florencijos panoramai. Saulėlydžio metu čia susirenka ir turistai, ir vietiniai – ir tai yra viena iš tų akimirkų, kai supranti, kad kelionė buvo verta. Ateik apie valandą prieš saulėlydį, rask gerą vietą ir tiesiog stebėk, kaip miestas keičia spalvas.

Paslėptos vietos, kurias praleisia dauguma turistų

Florencija yra miestas, kuris apdovanoja tuos, kas klajonėja be plano. Tarp visų žinomų lankytinų vietų yra keletas, kurias daugelis praeina pro šalį.

San Miniato al Monte bažnyčia – ji stovi virš Piazzale Michelangelo ir yra viena gražiausių romaninių bažnyčių Italijoje. Čia beveik nėra turistų, čia tylu, čia vienuoliai gieda vakarinę liturgiją (apie 17:30). Jei atsidursi tuo metu – tai bus viena iš stipriausių patirčių visoje kelionėje.

Oltrarno rajonas – jau minėjau jį kaip vietą vakarienei, bet jis vertas atskiro dėmesio. Čia yra dirbtuvių, kur meistrai vis dar dirba tradiciniais metodais – odininkai, auksakaliai, restauratoriai. Galima tiesiog vaikščioti ir žiūrėti pro atidarytas duris.

Santa Croce bažnyčia – čia palaidoti Mikelanželas, Galilėjas, Makiavelis. Bažnyčia pati savaime yra nuostabi, o jos vidiniai kiemai – vienas gražiausių ramybės kampelių mieste. Turistų čia mažiau nei Duomo, o atmosfera – tikrai ypatinga.

Ir dar vienas dalykas: tiesiog pasiklysk. Florencijoje nėra blogų gatvių. Eik ten, kur nėra žemėlapyje pažymėtų lankytinų vietų, eik ten, kur nėra kitų turistų. Atrasi kavinę su puikiu espresso, atrasi mažą parduotuvėlę su rankų darbo popieriniais gaminiais, atrasi fontaną, prie kurio sėdi senas vyras ir skaito laikraštį. Tai irgi yra Florencija.

Maistas ir kavos kultūra: kaip valgyti kaip vietinis

Italijoje maistas yra rimtas reikalas, ir Florencijoje – ypač. Yra keletas taisyklių, kurių laikymasis padės tau ir geriau valgyti, ir mažiau išleisti.

Pusryčiai – eik į bet kurią bar (tai reiškia kavinę, ne barą) ir užsisakyk espresso su cornetto – itališka versija kroasano. Valgyti stovint prie baro yra pigiau nei sėdint prie stalo – tai ne mitas, tai tikra sistema. Espresso prie baro gali kainuoti 1-1,20 euro. Tas pats espresso sėdint prie stalo – 2,50-3 euro.

Pietūs – geras laikas išbandyti trattoria arba osteria. Dienos meniu (menu del giorno) dažnai siūlo pirmą patiekalą, antrą ir gėrimą už protingą kainą. Toskaninė virtuvė yra paprasta, bet labai gera – daug ankštinių, daug duonos, daug alyvuogių aliejaus.

Dėl gelato – Florencija yra gelato miestas. Bet ne kiekviena vieta verta. Ieškokite ženklų artigianale (rankų darbo) ir venkite vietų, kur gelato kraunamas kalnais į didelius konteinerius – tai dažniausiai reiškia, kad jis pagamintas iš miltelių. Geras gelato bus laikomas metaliniuose konteineriuose su dangčiais. Gelateria dei Neri ir Gelateria Santa Trinita – patikimos vietos.

Ir dar vienas svarbus dalykas: vanduo. Florencijoje yra daug viešų fontanų su geriamu vandeniu. Jie vadinami nasoni. Naudokis jais – tai nemokama, ekologiška ir labai patogu karštą dieną.

Praktiniai patarimai, kurie sutaupys laiko ir nervų

Keletas konkrečių patarimų, kurie padės kelionę padaryti sklandesnę:

Bilietai ir rezervacijos: Uffizi ir Akademijos galerija – rezervuok internetu iš anksto per oficialias svetaines. Kupolo lipimas – taip pat. Pitti rūmai – dažniausiai galima nueiti be rezervacijos, eilės mažesnės.

Geriausias laikas aplankyti: Pavasaris (balandis-gegužė) ir ruduo (rugsėjis-spalis) yra idealūs. Vasara – labai karšta ir labai daug turistų. Žiema – ramesnis, bet kai kurios vietos gali turėti trumpesnius darbo laikus.

Transportas: Iš oro uosto į centrą galima nuvykti tramvajumi (linija T2) – tai greičiausia ir pigiausia opcija. Taksi iš oro uosto kainuos apie 25-30 eurų. Mieste – tik pėsčiomis.

Saugumas: Florencija yra gana saugus miestas, bet kaip ir visur Italijoje – saugokis kišenvagių, ypač perpildytose turistinėse vietose ir viešajame transporte. Dokumentus ir didelę pinigų sumą laikyk kūno krepšelyje po drabužiais.

Kalba: Turistinėse vietose anglų kalba veikia puikiai. Bet keletas itališkų žodžių – grazie (ačiū), prego (prašom), buongiorno (labas rytas) – visada bus priimti su šypsena.

Kai dvi dienos tampa daugiau nei tik kelionė

Florencija yra vienas iš tų miestų, kurie netelpa į jokius sąrašus ir planus. Gali turėti tobulą itinerarį, gali žinoti visus muziejus ir visas lankytinas vietas, bet Florencija vis tiek tave nustebins kažkuo, ko neplanavai. Galbūt tai bus atsitiktinai rasta bažnyčia su freska, kuri paliks be žado. Galbūt tai bus pokalbis su senu italų vyru, kuris papasakos apie miestą taip, kaip jokiame vadove neparašyta. Galbūt tai bus tiesiog vakaras prie Arno, kai miestas atspindi saulėlydžio spalvas vandenyje.

Dvi dienos yra mažai. Bet jos yra pakankamai, kad suprastum, kodėl žmonės grįžta į Florenciją vėl ir vėl. Šis miestas neduoda visko iš karto – jis atsiveria po truputį, kiekvieną kartą kitaip. Tad neskubėk, neišsek savęs bėgdamas nuo muziejaus prie muziejaus, leisk miestui pačiam tau papasakoti savo istoriją. Ir jei po dviejų dienų jautiesi, kad nematei pakankamai – tai geras ženklas. Tai reiškia, kad grįši.