Kodėl Lietuva – fotografo rojus
Daugelis žmonių, išgirdę žodį „fotografija”, iškart galvoja apie Islandiją, Norvegiją ar Naująją Zelandiją. Suprantama – ten tikrai yra ką fotografuoti. Bet štai kas įdomu: Lietuva, ši nedidelė Baltijos šalis, slepia tiek daug nuostabių gamtos kampelių, kad ne vienas užsienio fotografas, čia apsilankęs, prisipažino buvęs nustebintas. Ir tai ne tuščia patriotinė retorika – tai tiesiog faktas, kurį patvirtina kiekvienas, kas bent kartą išvyko fotografuoti į Žuvinto biosferos rezervatą ankstyvą rugsėjo rytą arba stovėjo ant Nidos kopų saulėlydžio metu.
Lietuva turi kažką, ko neturi daugelis populiarių fotografijos destinacijų – ji nėra perkrauta turistų. Tai reiškia, kad galite fotografuoti be minios žmonių kadre, be laukimo eilių, be jausmo, kad fotografuojate tą patį, ką jau fotografavo milijonas kitų prieš jus. Čia dar galima rasti tikrų, nesutrampytų vietų.
Šiame straipsnyje pasidalinsiu konkrečiomis vietomis, kurios, mano nuomone, yra geriausios gamtos fotografijai Lietuvoje. Ne tik populiariomis, bet ir tomis, apie kurias retai rašoma. Kartu – praktiniai patarimai, kada važiuoti, ką imti, ko tikėtis.
Kuršių nerija – smėlio, vandens ir šviesos simfonija
Pradėkime nuo vietos, kuri tikriausiai pirmiausia ateina į galvą – Kuršių nerija. Ir nors ji jau žinoma, dauguma žmonių ją fotografuoja neteisingai. Atvažiuoja vidurdienį, nufotografuoja kopas su minia turistų ir grįžta namo. Tai – ne tas kelias.
Kuršių nerija fotografijai atsiskleidžia tik tada, kai joje esi anksti ryte arba vėlai vakare. Parnidžio kopa Nidoje saulėlydžio metu – tai viena iš tų vietų, kur net ir pradedantysis fotografas gali padaryti nuotrauką, kuri atrodys profesionaliai. Smėlio faktūra, šešėliai, kurie pailgėja ir tampa dramatiški, o horizonte – Kuršių marios su Lietuvos ir Rusijos siena… Tai tiesiog veikia.
Bet yra ir mažiau žinomų vietų. Pavyzdžiui, Preila ir Pervalka – nedideli kaimeliai, kuriuose galima rasti nuostabių kadrų su tradiciniais žvejų nameliais, valtimis ir mariomis. Ankstyvą rytą, kai rūkas dar guli ant vandens, o saulė tik pradeda kilti – tai yra momentai, dėl kurių verta keltis ketvirtą ryto.
Praktinis patarimas: Į Kuršių neriją važiuokite gegužę arba rugsėjį. Vasarą čia per daug žmonių, žiemą – per šalta ir vėjuota (nors žiemos fotografija čia turi savo magiją). Gegužę žydi smiltynai, o šviesa yra minkšta ir ilga. Pasiimkite plataus kampo objektyvą kopoms ir teleobjektyvą paukščiams – nerija yra vienas iš svarbių paukščių migracijos koridorių Europoje.
Aukštaitijos nacionalinis parkas – ežerų ir miškų labirintas
Jei Kuršių nerija – tai dramatizmas ir kontrastai, tai Aukštaitijos nacionalinis parkas – tai ramybė ir subtilumas. Čia yra per 100 ežerų, seni pušynai, kaimeliai, kurie atrodo tarsi laiko sustabdyti, ir šviesa, kuri per ežerų paviršių atsimuša taip, kad fotografai tiesiog praranda žadą.
Geriausia vieta pradėti – Palūšė. Iš čia galima patekti prie Lūšių ežero, kur ryte, kai nėra vėjo, vanduo tampa tobulu veidrodžiu. Atsispindi pušys, dangus, debesys – ir jei pasiseka, dar ir laukiniai paukščiai. Gervės čia sustoja rudenį migruodamos, o tai – fotografo svajonė.
Kita vieta, kurią rekomenduoju – Ginučiai ir jų apylinkės. Čia yra senas vandens malūnas, kuris atrodo kaip iš kitos epochos. Ruduo – pats geriausias metas, kai aplinkui raudonuoja ir geltonuoja lapai, o malūno aplinka įgauna kažkokį pasakišką atspalvį.
Dar vienas dalykas, kurį mažai žmonių žino – Aukštaitijoje yra keletas pelkių, kurios ankstyvą rytą tiesiog kvepia fotografija. Ypač Čepkelių raistas (nors jis techniškai jau Dzūkijoje – apie tai vėliau). Pelkės Aukštaitijoje yra mažesnės, bet ne mažiau fotogeniškos.
Praktinis patarimas: Aukštaitijoje verta apsistoti bent dvi tris naktis. Viena diena – per mažai. Pasiimkite guminius batus arba vandeniui atsparius žygio batus, nes rytais žolė būna šlapia, o prie ežerų krantas dažnai purvas. Ir dar – uodai. Gegužę ir birželį jų čia tikrai daug, tad repelentą imkite rimtai.
Žuvinto biosferos rezervatas – paukščių fotografų Meka
Apie šią vietą žino nedaug žmonių, kurie nėra rimtai susidomėję gamtos fotografija. Žuvinto ežeras ir jį supantys pelkynai, pievos bei miškai – tai viena iš svarbiausių paukščių buveinių Lietuvoje ir visoje Baltijos regione.
Čia gyvena ir veisiasi didžiosios antys, gervės, gervuogės, pilkosios žąsys, o pavasarį ir rudenį sustoja tūkstančiai migruojančių paukščių. Jei turite ilgą teleobjektyvą – 400mm ar daugiau – čia galite padaryti nuotraukų, kurios konkuruotų su bet kokio profesionalaus gamtos fotografo darbais.
Bet net jei neturite tokio objektyvo, Žuvintas vis tiek verta aplankyti. Kraštovaizdis čia yra nepaprastai gražus – plačios pelkėtos pievos, toli nusidriekiantis ežeras, o horizonte – miškai. Saulėtekio ir saulėlydžio metu čia galima padaryti nuostabių peizažinių nuotraukų.
Rezervate yra paukščių stebėjimo bokštas, iš kurio atsiveria puikus vaizdas. Rekomenduoju atvykti labai anksti – dar prieš saulėtekį – ir tiesiog laukti. Trpezybė čia yra svarbiausia dorybė.
Praktinis patarimas: Geriausias laikas – balandžio pabaiga ir gegužės pradžia, kai paukščiai grįžta iš žiemavietių ir yra aktyviausi. Taip pat rugsėjo vidurys, kai prasideda migracija. Pasiimkite trikojį – ilgos ekspozicijos ir teleobjektyvai reikalauja stabilumo. Ir tikrai – kuo anksčiau, tuo geriau.
Dzūkija ir Čepkelių raistas – laukinė Lietuva
Dzūkija – tai Lietuvos pietūs, ir ji yra visiškai kitokia nei likusi šalies dalis. Čia auga didžiausi pušynai, čia yra giliausi miškai, čia žmonės vis dar renka grybus ir uogas kaip prieš šimtą metų. O Čepkelių raistas – tai didžiausia aukštapelkė Lietuvoje ir viena didžiausių Baltijos šalyse.
Čepkeliai – tai vieta, kuri fotografus priverčia sustoti ir tiesiog žiūrėti. Aukštapelkė su savo savitais augalais, nedideliais ežerėliais, kurie vadinami akimis, ir tolumos jausmu – tai kraštovaizdis, kuris atrodo tarsi iš kito pasaulio. Ankstyvą rytą, kai rūkas slenka per pelkę, o saulė tik pradeda šviesti – tai yra momentai, kurie lieka atmintyje.
Dzūkijos nacionaliniame parke taip pat yra Marcinkonys, Musteika ir kiti maži kaimeliai, kurie yra puikūs dokumentinei gamtos fotografijai – čia galima fotografuoti tradicinį gyvenimą, sodybas, žmones, kurie vis dar gyvena artimai su gamta.
Dar viena vieta – Merkio upė ir jos slėnis. Upė čia vingiuoja per miškus, o krantai yra aukšti ir dramatiški. Rudenį, kai lapai pagelsta, Merkio slėnis yra tiesiog nuostabus.
Praktinis patarimas: Į Čepkelių raistą patekti galima tik su gidu arba laikantis pažymėtų takų – tai saugoma teritorija. Nekelkite kojų nuo takų, nes pelkė gali būti pavojinga. Pasiimkite ilgus batus arba guminius – vanduo čia visur. Ir dar – Dzūkijoje yra labai mažai apgyvendinimo vietų, tad viešbučius ar nakvynės namus rezervuokite iš anksto.
Nemuno delta – vanduo, nendrės ir laisvė
Nemuno delta – tai vieta, apie kurią net daugelis lietuvių nežino daug. Ji yra pačiame Lietuvos pietvakaryje, ten, kur Nemunas įteka į Kuršių marias. Čia yra daugybė kanalų, salų, pievų ir nendrynų, kurie sudaro unikalų ekosistemą.
Fotografijai čia yra keletas ypatingų dalykų. Pirma – paukščiai. Delta yra viena iš svarbiausių paukščių buveinių Lietuvoje. Čia gyvena baltieji gandrai, pilkosios žąsys, įvairūs antiniai, o pavasarį ir rudenį sustoja tūkstančiai migruojančių paukščių. Antra – kraštovaizdis. Plačios pievos, kanalai, nendrynai ir tolumoje Kuršių marių vanduo – tai labai fotogeniškas derinys.
Rusnė – pagrindinė salos gyvenvietė – yra puikus bazinis taškas. Iš čia galima išvykti valtimi (tai rekomenduoju – iš vandens atsiveria visiškai kitokia perspektyva) arba važiuoti dviračiu per pylimus.
Pavasario potvyniai – tai ypatingas reiškinys. Kovo ir balandžio mėnesiais, kai tirpsta sniegas, Nemuno delta dažnai užsilieja vandeniu, ir tada kraštovaizdis tampa tiesiog stebuklingas – medžiai stovi vandenyje, paukščiai plaukioja ten, kur prieš savaitę buvo pievos. Tai – fotografo svajonė.
Praktinis patarimas: Jei norite fotografuoti potvynį, sekite orų prognozes ir vandens lygio informaciją. Geriausi metai potvyniams – kai žiema buvo snieginga. Valtį galima išsinuomoti Rusnėje. Pasiimkite vandeniui atsparų krepšį fotoaparatui – valtis ir vanduo yra neatsiejami draugai.
Mažiau žinomos vietos, kurios vertos dėmesio
Dabar apie tas vietas, apie kurias retai rašoma, bet kurios fotografams gali suteikti tikrų atradimų džiaugsmą.
Rūdninkų giria – didžiausias miškas Lietuvoje, esantis į pietus nuo Vilniaus. Čia yra senos pušys, kurių amžius siekia kelis šimtus metų, ir miškas, kuris atrodo tikrai laukinis. Rudenį čia galima fotografuoti grybus, samanų kilimus ir šviesos žaismą tarp medžių.
Labanoro giria – kitas didelis miškas, šiaurės rytuose. Čia yra daug ežerų ir pelkių, o miškas yra labai įvairus – pušys, eglės, beržai, ąžuolai. Pavasarį čia žydi anemonės ir kiti miško augalai.
Biržų regioninis parkas – šiaurėje, netoli Biržų miesto. Čia yra unikalus karsto kraštovaizdis – žemė čia prikimšta požeminių ertmių, ir dėl to paviršiuje susidaro įdomios formos – duobės, ežerėliai, kalvelės. Fotografijai tai suteikia neįprastą tekstūrą ir formų įvairovę.
Varnių regioninis parkas – Žemaitijoje. Čia yra Mastis ir kiti ežerai, pelkės ir miškai. Žemaitija apskritai yra labai fotogeniška – kalvotas reljefas, dažnai debesuotas dangus, žalia žolė. Tai kraštovaizdis, kuris primena Škotiją ar Airiją.
Praktinis patarimas: Šioms mažiau žinomoms vietoms rekomenduoju naudoti Google Maps palydovinį vaizdą prieš važiuojant – taip galite iš anksto numatyti įdomias vietas, kelius ir galimus kadrus. Taip pat – pasikalbėkite su vietiniais. Jie žino vietas, kurių nėra jokiame žemėlapyje.
Techniniai patarimai gamtos fotografijai Lietuvoje
Vieta – tai tik pusė sėkmės. Kita pusė – kaip fotografuojate. Štai keletas dalykų, kurie padės padaryti geresnes nuotraukas Lietuvos gamtoje.
Šviesa – tai svarbiausia. Lietuva yra šiaurėje, ir tai reiškia, kad „auksinė valanda” čia yra ilgesnė nei pietų Europoje. Vasarą saulė teka labai anksti (apie 4:30-5:00) ir leidžiasi vėlai (apie 21:30-22:00). Tai reiškia, kad turite daug laiko fotografuoti minkštoje šviesoje. Bet tai taip pat reiškia, kad turite keltis labai anksti.
Oras – Lietuva turi kontinentinį klimatą su jūrinio klimato įtaka. Tai reiškia, kad oras čia gali keistis greitai. Debesuotas dangus – tai ne blogybė fotografijai, tai galimybė. Dramatiški debesys virš pelkės ar ežero gali padaryti nuotrauką daug įdomesnę nei giedras dangus.
Sezonai – kiekvienas sezonas Lietuvoje turi savo grožį. Pavasaris – žydintys sodai ir miško augalai, paukščių grįžimas. Vasara – žalia, bet dažnai per karšta ir per daug turistų. Ruduo – spalvos, grybai, rūkai. Žiema – sniegas, ledas, tuščios vietos be turistų. Mano asmeninis favoritas – ruduo ir ankstyvą pavasaris.
Įranga – nereikia turėti pačios brangiausios įrangos. Bet keletas dalykų tikrai padeda: trikojis (ypač ryte ir vakare, kai šviesos mažai), poliarizacinis filtras (ežerams ir vandens fotografijai), vandeniui atsparūs batai ir drabužiai. Ir baterijos – šaltame ore jos išsikrauna greičiau.
Leidimų klausimai – daugumoje Lietuvos saugomų teritorijų galima fotografuoti laisvai. Bet kai kuriose vietose, ypač griežtai saugomose zonose, reikia leidimo. Prieš važiuodami į rezervatą, pasitikrinkite taisykles jų oficialioje svetainėje arba paskambinkite.
Kai gamta tampa ne tik kadru, bet ir patirtimi
Baigiant šį straipsnį, norisi pasakyti kažką, kas galbūt skamba šiek tiek filosofiškai, bet yra tikra: geriausia gamtos fotografija gimsta tada, kai fotografas nustoja galvoti tik apie kadrą ir pradeda tiesiog būti vietoje.
Lietuva tam yra ideali šalis. Ji nėra tokia didelė, kad reikėtų savaitėmis planuoti maršrutus. Ji nėra tokia populiari, kad kiekviena vieta būtų pilna žmonių. Ir ji turi tą kažką – tą tylą, tą gamtos artumą, tą jausmą, kad čia dar yra laukinių vietų – kuris leidžia fotografuoti su ramia galva.
Pradėkite nuo vienos vietos. Galbūt Aukštaitijos ežero, galbūt Žuvinto pelkės, galbūt Kuršių kopų. Apsistokite ilgiau nei planuojate. Keltis anksti – tai ne bausmė, tai dovana. Ir pasiimkite ne tik fotoaparatą, bet ir kantrybę – ji yra svarbiausia gamtos fotografo savybė.
Lietuva laukia. Ir ji tikrai turi ką parodyti tiems, kurie nori matyti.





