Pradžia / Uncategorized / Geriausios picos vietos Italijoje

Geriausios picos vietos Italijoje

Kodėl Italijoje pica nėra tiesiog maistas

Kiekvienas, kuris bent kartą valgė picą Italijoje, žino tą jausmą – grįžęs namo žiūri į tai, ką čia vadina pica, ir tiesiog liūdi. Ne todėl, kad čia blogai, o todėl, kad ten buvo kažkas visiškai kito. Italijoje pica – tai beveik filosofija. Kiekvienas regionas, kiekvienas miestas, o kartais ir kiekviena gatvė turi savo požiūrį į tai, kaip turėtų atrodyti tobulas tešlos, padažo ir priedų derinys.

Prieš pradedant kalbėti apie konkrečias vietas, verta suprasti vieną dalyką: Italijoje ginčai dėl picos yra rimti. Neapolietis tau pasakys, kad tikra pica gimė tik Neapolyje ir niekur kitur. Romietis atšaus, kad jo plona, traški pica yra vienintelė teisinga versija. Sicilietis tyliai šypsosis ir valgs savo storą, kvadratinę sfincione, žinodamas, kad jis teisus. Ir visi jie bus teisūs savaip.

Šiame straipsnyje neieškosime vienos „geriausios” picos – tokios nėra. Ieškosime vietų, kurios tau paliks prisiminimą visam gyvenimui.

Neapolis – picos gimtinė, kurią privalai aplankyti

Jei pica turėtų pasą, jame būtų parašyta: gimimo vieta – Neapolis. Būtent čia XVIII amžiuje atsirado tai, ką šiandien vadiname pica, ir būtent čia ji vis dar gaminama taip, kaip buvo gaminama prieš šimtmečius. 2017 metais UNESCO netgi įtraukė neapolietišką picos gamybos meną į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą – tai pasako viską.

Neapolietiška pica turi labai aiškius bruožus: minkštas, šiek tiek drėgnas vidus, išpūsti, lengvai apdegę kraštai (vadinami cornicione), San Marzano pomidorai, buivolų pieno mozzarella ir baziliko lapai. Viskas. Jokių krūvų priedų, jokių egzotiškų kombinacijų. Paprastumas čia yra menas.

Kur valgyti Neapolyje:

  • L’Antica Pizzeria da Michele – tai tikriausiai garsiausias picos restoranas pasaulyje. Veikia nuo 1870 metų, siūlo tik dvi picas: Margherita ir Marinara. Eilė prie durų yra norma, bet ji juda greitai. Adresas: Via Cesare Sersale, 1. Pica kainuoja apie 5-7 eurus – ir tai yra vienas geriausių pinigų panaudojimų tavo gyvenime.
  • Sorbillo – šeimos tradicija, siekianti 1935 metus. Giro Sorbillo yra tikras picos ambasadorius, o jo pica – plona, lengva ir tobulai subalansuota. Eilės čia taip pat ilgos, bet verta.
  • Starita a Materdei – mažiau turistų, daugiau vietinių. Jei nori pajusti tikrą Neapolį, važiuok į Materdei rajoną ir valgyti čia.

Praktinis patarimas: Neapolyje picos restoranai dažnai neturi rezervacijų sistemos – tiesiog ateini ir lauki. Geriausia ateiti arba anksti (apie 12:00 pietums) arba vėlai vakare (po 21:00), kai pagrindinė banga jau praėjusi. Ir dar – neprašyk picos „gerai iškeptos”. Tai įžeidimas.

Roma – visiškai kitokia, bet lygiai taip pat gera

Romoje pica yra visiškai kitoks reikalas, ir tai reikia priimti, o ne ginčyti. Romietiška pica (pizza romana) yra plona kaip popierius, traški, beveik lūžtanti. Nėra jokių išpūstų kraštų, nėra drėgno vidurio. Tai visiškai priešinga neapolietiškai versijai, ir romietis tau pasakys, kad jo versija yra geresnė.

Be tradicinės romietiškos picos, Romoje yra dar du formatai, kuriuos privalai išbandyti. Pizza al taglio – pica „gabalais”, kepama didelėse skardose ir parduodama pagal svorį. Tai greitas, pigus ir nuostabiai skanus variantas pietums ar užkandžiui. Pizza in teglia – panaši, bet šiek tiek storesnė, kepama alyvuogių aliejuje ir turinti tą nuostabią traškią apačią.

Kur valgyti Romoje:

  • Pizzarium Bonci – Gabriele Bonci yra žmogus, kurį romietiškai picai padarė tiek, kiek Ferran Adrià padarė moderniai virtuvei. Jo pizza al taglio su netradiciniais, bet puikiai suderintais priedais yra privaloma programa. Vieta maža, eilės ilgos, bet gabalas picos kainuoja 3-5 eurus ir vertas kiekvieno cento.
  • Roscioli – šeimos kepykla ir restoranas, kur tradicija susitinka su kokybe. Čia galima rasti ir klasikinę romietišką picą, ir puikų pizza al taglio.
  • Emma Pizzeria – jei nori sėdėti ir valgyti ramiai, su geru vynu, ši vieta netoli Campo de’ Fiori yra puikus pasirinkimas. Šiek tiek brangesnė, bet kokybė atitinka kainą.

Praktinis patarimas: Perkant pizza al taglio, rodi pirštu į norimo gabalą ir saki „un po’ di più” (šiek tiek daugiau) arba „va bene così” (gerai taip). Mokama pagal svorį, paprastai 15-25 eurai už kilogramą, bet vienas gabalas sveria 150-200 gramų, tad išlaidauti sunku.

Sicilija – čia pica yra visiškai kas kita

Sicilija – tai sala, kuri visada darė viską savaip, ir pica čia ne išimtis. Siciliečiai nesivargina su plonomis tešlomis ar neapolietišku stiliumi. Jų sfincione – tai stora, puri, beveik duonos konsistencijos tešla, padengta pomidorų padažu, svogūnais, ančiuviais ir caciocavallo sūriu. Tai visiškai kitoks patyrimas, bet jis yra nuostabus.

Palermo yra sfincione sostinė, ir čia ją parduoda gatvės prekeiviai tiesiai iš vežimėlių. Tai vienas autentiškiausių gatvės maisto patyrimų Italijoje – stovi Palermo turguje, laikai rankose storą gabalą karšto sfincione, aplink triukšmas, kvapai, spalvos. Už 1-2 eurus gauni kažką, ko nepamiršti.

Katanijoje verta ieškoti pizza fritta – keptos picos, kuri yra tiesiog tešlos kišenė su įdaru, panardinta į karštą aliejų. Skamba paprastai, bet skonis – neapsakomas.

Kur valgyti Sicilijoje:

  • Palermo turgus Ballarò – ne restoranas, o turgus, bet čia rasi autentiškiausią sfincione iš gatvės prekeivių. Tiesiog eik ir žiūrėk, kur didžiausia eilė vietinių.
  • Pizzeria Frida, Palermo – jei nori sėdėti ir valgyti ramiai, ši vieta siūlo puikų sicilietišką stilių modernioje aplinkoje.
  • Saro’s, Katanija – pizza fritta čia yra legenda tarp vietinių.

Neįvertintos vietos – kur turistai nevaikšto, bet verta

Neapolis, Roma ir Sicilija – tai akivaizdu. Bet Italijoje yra vietų, apie kurias kelionių tinklaraščiai rašo rečiau, o pica ten yra lygiai taip pat gera, jei ne geresnė.

Baris – Apulijos sostinė pietuose turi savo picos tradiciją, kuri derinama su vietiniais produktais: puikiu alyvuogių aliejumi, šviežiais jūros gėrybėmis ir vietiniais sūriais. Focaccia barese techniškai nėra pica, bet ji tokia gera, kad ją privalai paragauti – stora, alyvuogių aliejumi permirkusi tešla su pomidorais ir alyvuogėmis.

Bolonija – šiaurės Italijoje pica nėra tokia tradicinė kaip pietuose, bet Bolonijoje yra keletas vietų, kur ji gaminama su vietiniais produktais – mortadella, vietiniais sūriais – ir rezultatas yra nuostabus. Pizzeria Altero čia yra institucija.

Genuja – čia verta ieškoti focaccia genovese, kuri yra artimesnė picai nei gali atrodyti. Plonas, alyvuogių aliejumi permirkęs pagrindas su minimalistiniais priedais – tai Liguriją atspindintis patiekalas.

Praktinis patarimas: Mažesniuose miestuose ir miesteliuose dažnai geriausia pica yra ne pačiame centre, o šiek tiek toliau nuo pagrindinės aikštės. Vietiniai žino savo slaptus adresus – nebijok klausti viešbučio administratoriaus ar parduotuvės pardavėjo, kur jie patys valgo picą.

Kaip užsisakyti picą Italijoje ir nepasijusti turistu

Tai gali skambėti juokingai, bet užsisakyti picą Italijoje yra menas, kurio reikia išmokti. Keletas dalykų, kurie padės tau jaustis natūraliai ir gauti geriausią patirtį.

Pirma – pica Italijoje yra individualus patiekalas. Kiekvienas užsisako savo picą sau. Nėra tradicijos dalintis viena didelę picą keliems žmonėms (nors niekas tau to neatims). Jei matai, kad visi prie gretimo stalo turi savo picą, daryk taip pat.

Antra – neprašyk papildomų priedų ar pakeitimų, ypač tradiciniuose restoranuose. Italijoje pica yra tokia, kokia yra. Jei nori Margherita, užsisakyk Margherita. Nereikia prašyti „be svogūnų, bet su papildoma mozzarella ir galbūt šiek tiek jalapeño”. Tai yra tikras kelias į nemalonų žvilgsnį iš virtuvės.

Trečia – acqua frizzante arba acqua naturale (gazuotas arba negazuotas vanduo) yra standartinis gėrimas prie picos. Vynas taip pat tinka, bet kola prie neapolietiškos picos – tai jau kitas reikalas.

Ketvirta – jei restorane yra eilė, tai paprastai geras ženklas. Italai nevalgys blogos picos vien dėl to, kad restoranas gražus ar gerai reklamuojamas. Eilė reiškia, kad vietiniai čia grįžta.

Naudingos frazės:

  • Vorrei una pizza Margherita, per favore – Norėčiau Margherita picos, prašau
  • È pronta la pizza? – Ar pica paruošta?
  • Il conto, per favore – Sąskaitą, prašau
  • È buonissima! – Ji labai skani! (Tai visada bus įvertinta)

Praktiniai patarimai keliautojui – kad neprarastum laiko ir pinigų

Kelionė po Italijos picas gali būti labai maloni arba labai nusivylusi, priklausomai nuo kelių paprastų dalykų.

Dėl turistinių spąstų: Jei restorano meniu yra išverstas į dešimt kalbų ir prie durų stovi žmogus, kviečiantis tave vidun – bėk. Tikri italų restoranai nesamdo žmonių vilkti turistų. Taip pat vengk bet ko prie pagrindinių turistinių traukos vietų – Koliziejaus, Trevi fontano, Vatikano. Pica ten bus dvigubai brangesnė ir perpus blogesnė.

Dėl laiko: Italijoje pietūs vyksta 13:00-15:00, vakarienė 20:00-22:00. Jei ateisi valgyti 17:00, daugelis restoranų bus uždaryti arba tik ruošiasi atidaryti vakarienei. Planuok pagal italų grafiką, ne savo.

Dėl kainų: Gera pica Italijoje kainuoja 6-12 eurų. Jei moki daugiau, tikriausiai moki už vietą ar vaizdą, ne už picą. Jei moki mažiau – tai arba labai geras sandoris, arba turėtum būti atsargus.

Dėl coperto: Daugelyje italų restoranų yra vadinamasis coperto – stalo mokestis, paprastai 1-3 eurai vienam žmogui. Tai normalu ir legalu, bet kai kuriose vietose jis gali būti didesnis. Patikrink meniu prieš sėsdamas.

Dėl pizza al taglio: Jei nori greito ir pigaus varianto, ieškoki kepyklų (forno) arba specialių pizza al taglio vietų. Tai puikus pietų variantas, kai nori sutaupyti laiko ir pinigų, bet nenori aukoti kokybės.

Kai pica tampa kelionės tikslu, o ne tik užkandžiu

Yra kelionių, kurias planuoji dėl muziejų, architektūros ar gamtos. O paskui yra kelionės į Italiją, kur maistas tampa lygiaverčiu tikslu – ir tai visiškai normalu. Italai patys taip žiūri į savo virtuvę.

Jei rimtai galvoji apie „picos kelionę” po Italiją, štai vienas galimas maršrutas: pradėk Neapolyje (2-3 dienos, pica kiekvieną dieną – tai ne per daug), tada traukiniu į Romą (2 dienos, pizza al taglio ir tradicinė romietiška), tada skrisk arba važiuok į Palermo (2-3 dienos, sfincione ir gatvės maistas). Tai savaitės kelionė, kuri tau parodys tris visiškai skirtingas picos kultūras vienos šalies ribose.

Bet net jei pica nėra tavo kelionės tikslas – net jei važiuoji į Florenciją dėl Uffizi galerijų ar į Veneciją dėl kanalų – rask laiko vienam tikram picos vakarui. Ne turistiniame restorane, ne su anglišku meniu. Klausk vietinių, eik ten, kur eilė, sėsk, užsisakyk paprasčiausią Margherita ir suprask, kodėl italai taip rimtai žiūri į šį patiekalą.

Pica Italijoje nėra greitas maistas. Ji nėra užkandis. Ji yra tradicija, kultūra ir – jei esi tinkamoje vietoje tinkamu laiku – tikras malonumas, kurio nepamiršti. Ir kai grįši namo ir vėl bandysi užsisakyti picą vietiniame restorane, žinosi, kad kažkur Neapolyje dabar kažkas valgo tikrą Margherita iš krosnyje ant malkų iškeptos tešlos, ir šypsosi sau.