Pradžia / Balkanai / Ką aplankyti Dubrovnike ir apylinkėse

Ką aplankyti Dubrovnike ir apylinkėse

Kodėl Dubrovnikas yra daugiau nei tik „Sostų žaidimų” dekoracija

Jei esate bent kiek sekę socialinių tinklų kelionių turinį per pastaruosius dešimt metų, tikriausiai matėte tas nuotraukas – oranžiniai stogai, žydra Adrijos jūra, senos sienos, kurios atrodo lyg iš pasakos. Dubrovnikas yra vienas iš tų miestų, kurie fotografuojasi patys. Bet čia slypi ir tam tikras pavojus – daugelis turistų atvyksta, nufotografuoja tas pačias vietas, kurias matė internete, ir išvyksta manydami, kad viską pamatė. O iš tikrųjų – tik subraižė paviršių.

Kroatijos perlas, kaip jį vadina turistiniai bukletai, yra kompaktiškas miestas, kurį galima apžiūrėti per vieną dieną, bet kuriame galima prabūti savaitę ir vis tiek rasti ką naujo. Šiame straipsnyje pabandysiu parodyti ne tik tai, ką reikia pamatyti, bet ir tai, ką verta pamatyti – o tai ne visada tas pats dalykas.

Senamiesčio sienos – klišė, kuri vis tiek verta kiekvieno žingsnio

Pradėkime nuo to, kas yra absoliutus privalumas. Dubrovniko senamiesčio sienos yra vienas geriausiai išsilaikiusių viduramžių gynybinių įtvirtinimų visoje Europoje, ir ėjimas jomis yra patirtis, kurią sunku aprašyti žodžiais. Apie du kilometrus ilgio maršrutas apjuosia visą senąjį miestą, o iš viršaus atsiveria vaizdai į abi puses – į jūrą ir į miesto stogus.

Praktinis patarimas: eikite anksti ryte arba vėlai po pietų. Vasaros viduryje, apie 11-14 val., sienos virsta tikra kankyne – karšta, perpildyta, ir tas romantiškas vaizdas, kurį įsivaizdavote, virsta kovos dėl vietos nuotraukai scena. Jei galite, pasirinkite ankstyvą rytą – apie 8 val. – kai šviesa yra nuostabi, žmonių dar mažai, ir galite ramiai sustoti ties kiekvienu kampu.

Bilieto kaina nėra maža – apie 35 eurų suaugusiems – bet tai vienas iš tų atvejų, kai kaina atitinka vertę. Sienos apima ir Minčetą bokštą šiaurėje, kuris yra aukščiausias taškas ir nuo kurio matyti visas miestas kaip delnoje. Jei turite daugiau laiko, galite pirkti kombinuotą bilietą, kuris apima ir kitus senamiesčio lankytinus objektus.

Stradun ir tai, kas slypi šoniniuose skersgatviuose

Stradun – pagrindinė senamiesčio gatvė – yra ta vieta, kur visi eina. Ir tai suprantama: platus, akmenimis grįstas bulvaras su barokinio stiliaus pastatais abiejose pusėse yra tikrai įspūdingas. Bet Stradun yra tik pradžia.

Tikrasis Dubrovnikas slypi šoniniuose skersgatviuose, kurie kyla stačiai į kalną abiejose Straduno pusėse. Šie laiptai – kai kurie iš jų tokie statūs, kad reikia laikytis turėklų – veda į ramuias kvartalus, kur gyvena vietiniai, kur džiūsta skalbiniai virš galvos, ir kur kavinės nėra orientuotos į turistus. Čia galite rasti tikrą kavą už pusę kainos, palyginti su Straduno terasomis.

Ypač rekomenduoju pasivaikščioti rytinėje senamiesčio dalyje, aplink Sv. Ignaco bažnyčią ir Gundulićevo aikštę, kur ryte vyksta nedidelis turgus. Čia vietiniai moterys pardavinėja levandų gaminius, aliejų, vyną ir namų darbo sūrius. Tai nėra turistinė atrakcija – tai tiesiog kasdieninis gyvenimas, ir galite jame dalyvauti.

Lokrum sala – pabėgimas nuo miesto triukšmo

Vos penkiolika minučių keltuku nuo Dubrovniko senojo uosto ir jūs esate kitame pasaulyje. Lokrum sala yra gamtos rezervatas, kuriame draudžiama nakvoti, bet dieną čia galima praleisti labai maloniai. Sala apaugusi pušynais ir subtropine augmenija, čia yra nedidelis ežeras, prijungtas prie jūros, botanikos sodas ir benediktinų vienuolyno griuvėsiai.

Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų Lokrume – tai, kad galite rasti atokų paplūdimį arba uolą, atsisėsti ir tiesiog žiūrėti į jūrą, negirdėdami miesto triukšmo. Sala nėra didelė, bet jos pakrantė yra raižyta ir galima rasti kampelių, kur jausitės lyg vieni pasaulyje.

Keltai plaukia reguliariai iš senojo uosto, bilieto kaina apima ir įėjimą į salą. Rekomenduoju pasiimti vandens ir užkandžių, nes kainos saloje yra aukštesnės nei mieste. Taip pat verta žinoti, kad saloje gyvena laisvai besiganantys povai – tai gali nustebinti, bet jie visiškai neagresyvūs ir tiesiog vaikšto šen bei ten kaip šeimininkai.

Apylinkės: Kotor, Mostar ir kiti kaimynai

Dubrovnikas yra puiki bazė dienos išvykoms, ir čia prasideda tikras nuotykis. Miestas yra pačiame Kroatijos pietuose, todėl per kelias valandas galima pasiekti Juodkalniją, Bosniją ir Hercegoviną arba patyrinėti Pelješaco pusiasalį.

Kotor, Juodkalnija – apie pusantros valandos važiavimo. Tai dar vienas UNESCO saugomas senamiestas, įsikūręs fjordo tipo įlankoje. Jei Dubrovnikas yra elegantiškas ir sutvarkytas, tai Kotor yra šiek tiek grubiau, autentiškiau ir mažiau turistinis. Sienos čia taip pat yra, bet kopimas į viršų yra žymiai sunkesnis – apie 1350 laiptų. Verta kiekvieno žingsnio.

Mostaras, Bosnija ir Hercegovina – apie dvi su puse valandos. Stari Most, senasis tiltas per Neretvos upę, yra vienas iš labiausiai atpažįstamų vaizdų Balkanuose. Miestas yra sudėtingas – čia jaučiasi karo žaizdos, čia kultūros susipina ir kartais susikerta. Bet tai yra tikra patirtis, ne tik turistinė dekoracija. Rekomenduoju praleisti bent pusę dienos ir neapsiriboti tik tilto apylinkėmis.

Pelješaco pusiasalis – jei norite kažko ramesnio ir labiau kroatiško, važiuokite į Pelješacą. Čia yra geriausios Kroatijos vyno daryklos (Dingač ir Postup yra vietiniai raudonieji vynai, kurių nereikėtų praleisti), nuostabūs paplūdimiai ir miestelis Ston su ilgiausiomis viduramžių sienomis Europoje po Kinijos didžiosios sienos.

Kur valgyti, kad neapgautų

Dubrovnikas turi reputaciją kaip vienas brangiausių Kroatijos miestų, ir iš dalies tai tiesa. Bet yra keletas dalykų, kuriuos verta žinoti, kad neišleistumėte pinigų už vidutinišką maistą turistinėse vietose.

Pirma taisyklė: kuo toliau nuo Straduno, tuo geriau ir pigiau. Restoranai prie pagrindinės gatvės ir prie senojo uosto yra orientuoti į turistus, kurie ateina vieną kartą ir daugiau negrįžta. Jie gali sau leisti siūlyti vidutinišką maistą už aukštą kainą.

Konkrečios rekomendacijos: ieškokite vietų Gunduličevos aikštės apylinkėse arba Prijeko gatvėje. Taip pat verta išeiti iš senamiesčio – Lapad rajonas, kur gyvena dauguma vietinių, turi gerų restoranų su žymiai priimtinesnėmis kainomis. Jei esate prie jūros, ieškokite vietų, kur meniu yra kroatų kalba arba bent jau kur vietiniai sėdi ir valgo – tai geras ženklas.

Maisto produktai, kurių tikrai reikia paragauti: šviežiai žvejoti jūros gėrybės (bet klauskite, ar žuvis vietinė, nes kai kuriose vietose ji importuojama), peka – mėsa ar daržovės, keptos po žarija, ir Pelješaco vynai, kuriuos galima rasti daugelyje vietinių restoranų.

Praktiniai dalykai, kurie sutaupys nervų ir pinigų

Keletas dalykų, kuriuos norėčiau žinoti prieš pirmą kartą vykdamas į Dubrovniką:

Kada vykti: Liepa ir rugpjūtis yra piktas sezonas – miestas yra perpildytas, kainos aukščiausios, ir tas romantiškumas, kurį matėte nuotraukose, yra sunkiai pasiekiamas per minias turistų. Gegužė, birželis ir rugsėjis yra žymiai geresni pasirinkimai – jūra šilta, žmonių mažiau, kainos žemesnės.

Kur apsistoti: Jei norite gyventi senamiestyje, ruoškitės mokėti daugiau ir nešti lagaminus laiptais (automobiliai senamiestyje neleidžiami). Lapad ir Babin Kuk rajonai siūlo gerą kompromisą – autobusas iki senamiesčio važiuoja reguliariai, o kainos žymiai mažesnės. Taip pat verta apsvarstyti aplinkinius miestelius – Cavtat yra vos 20 minučių keltuku ir yra žymiai ramesnis.

Transportas: Dubrovnikas neturi geležinkelio. Autobusai yra pagrindinė viešojo transporto priemonė tiek mieste, tiek tarp miestų. Iš Dubrovniko galima pasiekti Splitą, Sarajevą, Kotorą ir kitus miestus reguliariais autobusais. Jei planuojate daug keliauti po apylinkes, nuomotis automobilį gali būti protinga idėja, bet venkite važiuoti į patį senąjį miestą – stovėjimo vietos beveik nėra, o baudos realios.

Kablelinė: Virš senamiesčio kyla kabelinė į Srđo kalną. Vaizdas iš viršaus yra nuostabus, ypač saulėlydžio metu. Bilieto kaina apie 30 eurų, bet eilės gali būti ilgos. Alternatyva – pėsčiomis pakilti į kalną, tai užtrunka apie valandą ir yra nemokama.

Kai Dubrovnikas tampa savimi – vakare ir ne sezono metu

Yra vienas dalykas, kuris mane labiausiai nustebino Dubrovnike – kaip miestas keičiasi, kai turistų autobusai išvyksta. Apie 18-19 val. dauguma dienos turistų išeina, ir miestas pradeda kvėpuoti kitaip. Vietiniai išeina pasivaikščioti, kavinės prisipildo žmonių, kurie čia gyvena, o ne tik fotografuoja.

Jei nakvosit Dubrovnike, tikrai skirkite laiko vakariniam pasivaikščiojimui. Stradun vakare, kai jis apšviestas ir žmonės tiesiog vaikšto ir kalbasi, yra visai kitokia patirtis nei dieną. Tai tas Dubrovnikas, kuris egzistavo prieš turizmo bumą ir kuris vis dar egzistuoja – tiesiog reikia žinoti, kada jį ieškoti.

Ir galiausiai – nepasiduokite pagundai pamatyti viską per vieną dieną. Dubrovnikas yra miestas, kuris atsiskleidžia lėtai. Kiekvienas skersgatvis turi savo istoriją, kiekvienas baras prie uosto turi savo reguliarų klientą, kuris žino daugiau apie miestą nei bet koks turistinis vadovas. Sulėtinkite tempą, sėskite kur nors su kava ar vynu, žiūrėkite į jūrą ir leiskite miestui ateiti pas jus – o ne bėkite jo vejami su sąrašu lankytinų vietų rankoje. Tai geriausia kelionės patirtis, kurią galite sau padovanoti.