Kai pirmą kartą išgirsti apie Svanetiją
Prisipažinsiu atvirai – kai draugas pirmą kartą paminėjo Svanetiją, aš net nežinojau, kaip tą žodį ištarti taisyklingai. Gruzija man asocijavosi su Tbilisio gatvelėmis, vynu ir chačapuri, bet ne su kalnais, kurie atrodo lyg iš kito pasaulio. Ir vis dėlto – štai aš ten buvau, stovėjau Mestijos aikštėje, žiūrėjau į dangun besikišančius viduramžių bokštus ir galvojau: kodėl niekas man anksčiau nepasakė, kad tokia vieta egzistuoja?
Svanetija – tai aukštikalnių regionas šiaurės vakarų Gruzijoje, įsikūręs Didžiojo Kaukazo kalnų papėdėje. Čia gyvena svanai – viena seniausių Kaukazo tautų, išlaikiusių savo kalbą, papročius ir architektūrą beveik nepakitusius per šimtmečius. Regiono centras – Mestija, miestelis, kuriame yra oro uostas, kelios kavinės, viešbučiai ir tas neapsakomas jausmas, kad esi kažkur labai toli nuo visko, ką vadini normaliu gyvenimu.
Šis straipsnis – ne sausa kelionių vadovo kopija. Tai mano patirtis, sumaišyta su praktiniais patarimais, kuriuos norėčiau žinoti prieš išvykdamas. Jei svarstyti apie kelionę į Svanetiją – skaityk toliau.
Kaip ten patekti – ir kodėl kelionė pati savaime yra dalis nuotykio
Pirmiausia – Svanetija nėra ta vieta, į kurią tiesiog nuvažiuoji. Kelionė į ją reikalauja šiek tiek planavimo ir, drįsčiau sakyti, tam tikros dvasinės pasiruošimo.
Yra du pagrindiniai būdai patekti į Mestią:
Lėktuvu iš Tbilisio arba Kutaisio. Skrydis trunka apie 40–50 minučių. Tai greičiausias variantas, bet reikia žinoti keletą dalykų. Pirma, lėktuvai čia – maži, propeleriniai, dažniausiai talpinantys 15–19 keleivių. Antra, skrydžiai labai priklauso nuo oro sąlygų, todėl atšaukimai nėra retenybė. Trečia, bilietai gali būti išpirkti kelias savaites į priekį, ypač vasarą. Aviakompanija „Vanilla Sky” vykdo šiuos maršrutus – tikrinkite jų svetainę arba rezervuokite per Gruzijos oro uostų portalą.
Marshrutka (minibusas) iš Zugdidi. Tai klasikinis variantas, kurį renkasi dauguma keliautojų su biudžeto apribojimais arba tie, kurie nori pamatyti kelionę, o ne tik tikslą. Marshrutka iš Zugdidi į Mestią važiuoja kasdien, paprastai išvyksta anksti ryte – apie 9–10 val. Kelionė trunka 4–6 valandas, priklausomai nuo kelio būklės ir to, kiek kartų vairuotojas sustoja. Ir jis sustoja – pirkti cigarečių, pasiimti kažkokio pažįstamo, nufotografuoti kraštovaizdį (taip, vairuotojai taip pat fotografuoja). Bilietas kainuoja apie 20–25 lari (maždaug 7–9 eurai). Kelias vingiuotas, stačiakalniais, su tokiais vaizdais, kad nesinori net akių merkti.
Mano patarimas: atvykti į Zugdidi traukiniu iš Tbilisio vakare, pernakvoti ir kitą rytą anksti sėsti į marshrutką. Taip išvengsi skubėjimo ir turėsi laiko pamatyti viską kelyje.
Mestija – miestelis, kuris atrodo kaip iš pasakos, bet gyvas ir tikras
Mestija turi apie 2 500 gyventojų, bet vasarą čia atrodo, kad turistų yra beveik tiek pat. Nepaisant to, miestelis neprarado savo autentiškumo – galbūt todėl, kad svanai yra žmonės, kurie labai gerai žino, kas jie yra, ir nesiruošia to keisti dėl turistų pageidavimų.
Labiausiai į akis krenta bokštai – koshki, kaip juos vadina vietiniai. Jų Mestijoje yra daugiau nei 30, ir kiekvienas priklauso konkrečiai šeimai. Šie bokštai buvo statomi kaip gynybinės struktūros – tiek nuo priešų, tiek nuo lavinų. Kai kurie siekia 20–25 metrų aukštį. Jie stovi šalia modernių namų, šalia parduotuvių, šalia kavinių – ir tai sukuria tokį vizualinį kontrastą, kurį sunku aprašyti žodžiais.
Mestijoje tikrai verta aplankyti:
- Svanetijos istorijos ir etnografijos muziejus – nedidelis, bet labai vertingas. Čia saugomos ikonos, ginklai, rankraščiai ir kasdieniai daiktai, pasakojantys apie svanų gyvenimą per šimtmečius. Įėjimas kainuoja simboliškai.
- Mariam bažnyčia – viena seniausių regione, su freskų fragmentais, kuriems daugiau nei tūkstantis metų.
- Mestijos centrinė aikštė – čia vakare renkasi vietiniai, čia galima išgerti kavos ir stebėti gyvenimą.
Dėl nakvynės – variantų yra nuo pigių nakvynės namų (apie 20–30 lari už lovą) iki švarių, jaukių viešbučių (60–120 lari už kambarį). Labai rekomenduoju rinktis nakvynę pas vietinius šeimose – tai vadinama guesthouse. Paprastai į kainą įeina pusryčiai, o kartais ir vakarienė. Ir ta vakarienė – tai atskira tema.
Svanų virtuvė: maistas, kuris verčia pamiršti dietą
Jei manai, kad Gruzijos virtuvė yra tik chačapuri ir chinkali – Svanetija tave pataisys. Čia yra sava, atskira kulinarinė tradicija, ir ji yra nuostabi.
Kubdari – tai svanų atsakas į chačapuri, bet su mėsa. Tai keptas pyragas, prikimštas maltos kiaulienos arba jautienos su svogūnais, česnaku ir, žinoma, svanų druska. Svanų druska (svanuri marili) – tai atskiras reiškinys. Tai druska, sumaišyta su česnaku, šafrano žiedlapiais, kalendromis, kmynais ir kitais prieskoniais. Grįžęs namo, nusipirkau kelias pakuotes ir dabar beveik viską gaminu su ja.
Chvishtari – kukurūzų miltų duona su suluguni sūriu viduje. Kepama keptuvėje, patiekiama karšta. Paprastas, bet tobulas dalykas.
Tashmijabi – bulvių košė su suluguni sūriu, kuri tampasi kaip mozzarella. Skamba paprastai, bet ragaujant supranti, kad paprastumas kartais yra aukščiausia forma.
Daugumoje guesthouse’ų vakarienė bus patiekta ant bendro stalo su kitais svečiais ir šeimininke. Tai vienas geriausių dalykų kelionėje – sėdėti prie stalo su žmonėmis iš skirtingų šalių, valgyti tą patį maistą ir kalbėtis apie tai, ką kiekvienas matė tą dieną.
Žygiai ir gamta: dėl ko iš tikrųjų čia atvažiuoja žmonės
Gerai, maistas ir bokštai yra nuostabūs, bet Svanetija pirmiausia yra žygių rojus. Kalnai čia siekia daugiau nei 5 000 metrų – Škhara (5 068 m) yra aukščiausias Gruzijos kalnas. Ledynai, upeliai, pievos su edelveisais, mediniai tiltai virš kalnų upių – visa tai yra prieinama net tiems, kurie nėra profesionalūs alpinistai.
Mestija–Ušguli trasa – tai bene žinomiausias žygis Svanetijoje, ir jis tikrai vertas savo reputacijos. Trasa trunka 3–4 dienas (priklausomai nuo tempo), eina per kelis kaimus ir baigiasi Ušgulyje – aukščiausiai nuolat apgyvendintame kaime Europoje (apie 2 200 m). Kelias veda per Čalaadi ledyną, Bogreli perėją ir kelis mažus kaimelius, kuriuose galima pernakvoti pas vietinius. Sunkumo lygis – vidutinis, bet reikia geros fizinės formos ir tinkamos avalynės.
Čalaadi ledynas – tai trumpesnis žygis, kurį galima padaryti per dieną iš Mestijos. Apie 10 km pirmyn-atgal, su nuostabiais vaizdais į ledyną ir kalnų upes. Tinkamas net pradedantiesiems.
Koruldis ežeras – dar vienas populiarus vienos dienos žygis. Ežeras yra apie 2 700 m aukštyje, o vaizdas iš viršaus į Mestijos slėnį ir aplinkines viršūnes yra tiesiog nepakartojamas. Žygis yra gana status, bet verta kiekvieno prakaito lašo.
Keletas praktinių patarimų žygiams:
- Visada turėk vandens ir užkandžių – parduotuvių trasoje nėra.
- Oras kalnuose keičiasi labai greitai. Net jei rytas saulėtas, pasiimk lietpaltį ar neperšlampamą striukę.
- Žemėlapiai – naudok programėlę Maps.me, kuri veikia be interneto. Gruzijos kalnų trasos joje yra gana tiksliai pažymėtos.
- Registruokis Gruzijos kalnų gelbėjimo tarnyboje prieš ilgesnius žygius – tai nemokama ir gali išgelbėti gyvybę.
- Avalynė – tai ne tas atvejis, kai galima sutaupyti. Tvirtos žygio batai su gerais padais yra būtinybė.
Ušguli – kaimas, kuris sustojo laike
Jei Mestija atrodo kaip pasakos miestelis, tai Ušguli yra ta pati pasaka, bet dar giliau į mišką. Kaimas yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše, ir kai ten atvyksti, supranti kodėl.
Ušguli iš tikrųjų yra keturių mažų kaimų grupė, išsidėsčiusi Enguri upės aukštupyje. Bokštų čia yra dar daugiau nei Mestijoje, gatvės – grindinyje ir purve (priklausomai nuo oro), o karvės vaikšto laisvai, kur nori. Žiemą kaimas dažnai būna visiškai atkirtas nuo pasaulio dėl sniego – gyventojai tai žino ir ruošiasi atitinkamai.
Vasarą Ušgulyje galima pernakvoti pas vietinius – tai labai rekomenduoju. Kaimo šeimininkės gamina tokį maistą, kad supranti: restoranai yra tik blyški šio dalyko kopija. Vakare, kai turistai išvyksta (dauguma atvažiuoja iš Mestijos tik dienai), kaimas atgyja kitaip – ramiau, autentiškiau.
Iš Mestijos į Ušgulį galima nuvažiuoti džipu (apie 100–150 lari į vieną pusę) arba nueiti pėsčiomis per kelias dienas. Kelias automobiliu yra legendinis – vingiuotas, akmeninis, su tokiais duobėmis, kad net džipas linguoja kaip valtis audroje. Bet vaizdai kelyje – neapsakomi.
Praktiniai dalykai, kuriuos reikia žinoti prieš kelionę
Svanetija nėra vieta, kur galima atvykti be jokio pasiruošimo ir tikėtis, kad viskas susidėlios savaime. Štai keletas dalykų, kurie padės išvengti nemalonių staigmenų:
Pinigai. Mestijoje yra bankomatas, bet jis ne visada veikia ir ne visada turi pinigų. Pasiimk pakankamai grynųjų lari iš Tbilisio ar Zugdidi. Ušgulyje bankomato nėra visai – tik grynieji.
Internetas. Mestijoje yra WiFi daugelyje guesthouse’ų ir kavinių. Mobilusis ryšys – Magti ir Geocell tinklai veikia, bet ne visur. Kalnuose – pamiršk apie internetą ir džiaukis tuo.
Aukštuminė liga. Ušguli yra 2 200 m, kai kurie žygiai kyla iki 3 000+ metrų. Jei nesi pratęs prie aukščio, pirmas dieną gali jaustis galvos skausmas ar silpnumas. Geriausia priemonė – lėtai kilti, gerti daug vandens ir neskubėti.
Sezonas. Geriausias laikas kelionei – birželis–rugsėjis. Liepa ir rugpjūtis – piko sezonas, tada daugiausia turistų ir aukščiausios kainos. Birželis ir rugsėjis – mano asmeninis pasirinkimas: mažiau žmonių, žalesnė gamta, šiek tiek vėsiau. Žiemą Svanetija yra visiškai kitokia patirtis – sniegu padengti bokštai, rami atmosfera, bet ir ribotos galimybės judėti.
Kalba. Svanų kalba yra atskira nuo gruzinų, bet dauguma jaunesnių gyventojų kalba gruziniškai, o kai kurie – rusiškai. Angliškai – retai, bet Mestijoje turistų vietose anglakalbių darbuotojų yra daugiau. Google Translate su gruzinų kalba veikia pakankamai gerai.
Pagarba vietiniams papročiams. Svanai yra labai svetingi žmonės, bet turi savo taisykles. Fotografuodamas žmones – visada paklausk leidimo. Bažnyčiose – apsirengk kukliai. Jei esi pakviestas į namus – neatsisak, nes tai didelė garbė.
Kai grįžti namo ir supranti, kad kažkas pasikeitė
Yra tokių kelionių, po kurių grįžti namo ir viskas atrodo kaip anksčiau – tik šiek tiek pavargęs ir su pilna atminties kortele nuotraukų. O yra tokių, po kurių grįžti ir kažkas viduje yra kitaip. Svanetija man buvo antrasis variantas.
Nežinau, ar tai kalnai, kurie verčia jaustis mažam ir kartu laisvam. Ar bokštai, kurie primena, kad žmonės gyveno ir kūrė ilgai prieš tave ir gyvens ilgai po tavęs. Ar svanų svetingumas – tas tikras, ne turistinis, kai šeimininkė atneša dar vieną lėkštę kubdari ir sako, kad tu per mažai valgai. Ar gal tiesiog tas jausmas, kad buvai kažkur, kur dar ne visi buvo.
Svanetija nėra tobula kelionių kryptis, jei ieškai komforto, patogių kelių ir visų patogumų. Bet jei ieškai vietos, kuri tave nustebins, kuri parodys, kad pasaulis yra daug didesnis ir įdomesnis nei atrodo iš biuro lango – tai ji. Pasiimk gerus batus, pasiimk grynųjų, išmok pasakyti madloba (ačiū gruziniškai) ir važiuok. Gailėtis neteks – tai garantuoju.





