Kodėl verta Maroką tyrinėti būtent automobiliu?
Yra šalių, kurias galima pamatyti per organizuotą turą, ir yra šalių, kurios atsiskleidžia tik tada, kai pats sedi už vairo ir nusprendžia, kur sukti. Marokas – tai tikrai antrojo tipo vieta. Čia kiekvienas posūkis nuo pagrindinio kelio gali atvesti prie kaimo, kurio nėra jokiame turistiniame žemėlapyje, prie uolų, iš kurių atsiveria vaizdas, dėl kurio verta buvo važiuoti tūkstančius kilometrų, arba prie šeimos, kuri pakviečia tavęs arbatos – tiesiog taip, be jokio tikslo.
Organizuoti turai Maroke dažniausiai reiškia Marakeš, Fesą ir galbūt trumpą ekskursiją į Sacharą. Tai nėra blogai, bet tai – tik viršutinis sluoksnis. Automobiliu galima nuvažiuoti į Draa slėnį, kai ten nėra nė vieno kito turisto, sustoti prie Aït Benhaddou kasbah ne tada, kai ten filmuojama kokia nors serija, o anksti ryte, kai saulė dar tik kyla ir rūkas gula ant molinio miesto. Galima miegoti Merzouga smėlio kopų papėdėje ir išvažiuoti prieš aušrą, kol dar neatvažiavo autobusai su turistais.
Žinoma, Marokas automobiliu – tai ir iššūkis. Keliai čia yra labai skirtingi: nuo puikių greitkelių tarp didžiųjų miestų iki siaurų kalnų serpantinų, kur du automobiliai vos prasilenkia. Vietiniai vairuoja ekspresyviai. Avys, kupranugariai ir asilai ant kelio – tai ne metafora, o realybė. Bet jei esi pasiruošęs tam ir nebijai improvizuoti, ši kelionė taps viena iš tų, apie kurias pasakosi dar po dešimties metų.
Praktiniai reikalai prieš išvykstant
Pirmiausia – automobilis. Jei keliauji iš Europos, galima vykti savo mašina, bet reikia turėti omenyje keletą dalykų. Pirma, reikės papildomų draudimo dokumentų – Žaliosios kortelės, kuri patvirtina, kad draudimas galioja Maroke. Ne visi draudikai tai automatiškai įtraukia, tad reikia patikrinti iš anksto. Antra, jei planuoji važiuoti į Vakarų Sacharą (o kai kurie maršrutai eina per tą teritoriją), situacija sudėtingėja – kai kurie draudikai ten visai nedraudžia.
Alternatyva – automobilį išsinuomoti Maroke. Casablanca arba Agadiras yra patogiausi taškai, nes ten yra tarptautiniai oro uostai ir didelis nuomos pasiūla. Rekomenduoju rinktis vietines nuomos kompanijas, o ne tarptautines grandines – kainos dažnai geresnės, o sąlygos lankstesnės. Tačiau atidžiai skaityk sutartį, ypač dėl draudimo franšizės ir apribojimų važiuoti žvyrkeliais. Daugelis nuomos sutarčių draudžia važiuoti neasfaltuotais keliais, o tai Maroke gali labai apriboti galimybes.
Degalai Maroke yra pigūs lyginant su Europa – apie 30-40% mažiau. Degalinių tinklas pagrindinėse trasose yra geras, bet kalnuose ir dykumoje gali būti ilgų atkarpų be jų. Taisyklė paprasta: matai degalinę – sustok ir papildyk baką, net jei jis dar pusiau pilnas. GPS navigacija veikia gerai, bet rekomenduoju turėti ir atsisiųstus žemėlapius offline – interneto ryšys ne visur stabilus.
Vairuotojo pažymėjimas – pakanka ES kategorijos B. Maroke vairuojama dešinėje pusėje, kaip ir Europoje, tad prisitaikyti lengva. Greičio apribojimai: 120 km/h greitkeliuose, 100 km/h keliuose, 60 km/h miestuose. Policijos postų yra daug, ir jie tikrina – ne tik vietinius, bet ir turistus.
Rekomenduojamas maršrutas: nuo Casablankos iki Sacharos ir atgal
Šis maršrutas skirtas maždaug 10-14 dienų kelionei ir apima apie 2500-3000 kilometrų. Jis nėra vienintelis teisingas – Maroke nėra tokio dalyko – bet tai maršrutas, kuris leidžia pamatyti ir Atlaso kalnus, ir dykumą, ir senas medinas, ir Atlanto pakrantę.
Casablanca – Marakeš (240 km, apie 3 valandos)
Casablanca nėra ta vieta, dėl kurios verta ilgai sustoti – nebent esi didelis Hassano II mečetės gerbėjas (o ji tikrai įspūdinga, viena didžiausių pasaulyje). Miestas yra modernus, šiek tiek chaotiškas, labiau verslo nei turizmo centras. Iš čia tiesiausias kelias į Marakeš – greitkelis A7, puikios kokybės, su mokesčiu (apie 80 dirhemų). Galima važiuoti ir per Settatą bei Khouribbgą – lėčiau, bet matai tikrą Maroko kaimą.
Marakeš – 2-3 dienos
Marakeš yra privalomas. Ne todėl, kad taip sako turistų vadovai, o todėl, kad Džemaa el-Fna aikštė vakare yra vienas tų dalykų, kurių neįmanoma papasakoti – reikia pačiam pabūti. Medina čia yra labirintas tiesiogine prasme – net su telefonu pasiklysti lengva. Rekomenduoju bent pusę dienos tiesiog vaikščioti be tikslo, be žemėlapio. Automobilį palik prie viešbučio – į mediną su mašina neįvažiuosi, o ir nereikia.
Marakeš – Aït Benhaddou – Ouarzazate (200 km)
Čia prasideda tikras nuotykis. Kelias per Aukštąjį Atlasą (Tizi n’Tichka perėja, 2260 m) yra vienas gražiausių Maroke. Serpantinai, berberiški kaimai ant uolų, avių bandos ant kelio – tai čia. Vairuok lėtai, sustok dažnai, nebijai. Aït Benhaddou kasbah – UNESCO paveldas ir buvusi „Gladiatoriaus”, „Princas iš Persijos” ir daugelio kitų filmų dekoracija. Ouarzazate yra Maroko Holivudas – čia yra didžiuliai filmų studijų kompleksai, kuriuos galima aplankyti.
Ouarzazate – Draa slėnis – Zagora (165 km)
Draa slėnis yra vienas tų vietų, kurias pamatęs supranti, kodėl žmonės čia gyveno tūkstančius metų. Palmių giraitės, kasbahos, oazės – viskas tikra, ne turistinė dekoracija. Zagora yra paskutinis didesnis miestas prieš dykumą. Čia galima organizuoti ekskursiją į smėlio kopas (jos čia mažesnės nei Merzouga, bet ir turistų daug mažiau).
Zagora – Merzouga (340 km)
Tai ilgiausia dienos atkarpa, bet kelias yra nuostabus – per Draa upės slėnį, pro Tamegroute (žymų biblioteką su senoviniais rankraščiais), per Mhamidą ir toliau į rytus. Merzouga yra Erg Chebbi kopų papėdėje – tai tos klasikinės Sacharos kopų nuotraukos, kurias matai visuose Maroko reklaminiuose plakatuose. Apsistok mažame riado arba stovyklavietėje tiesiai prie kopų. Saulėlydis ir saulėtekis čia yra privalomi.
Merzouga – Midelt – Fesas (500 km)
Grįžtamasis kelias per Vidurio Atlasą. Midelt yra mažas miestelis, žinomas dėl obuolių (rimtai – jie labai geri) ir mineralų pardavėjų. Kelias per Ziz slėnį yra vienas gražiausių Maroke. Fesas – antrasis didžiausias miestas ir, daugelio nuomone, autentiškiausias. Medina čia yra tikras labirintas, daug didesnis nei Marakeše, ir čia tikrai galima pasiklysti valandoms.
Fesas – Chefchaouenas – Tangeras (arba atgal į Casablanką)
Chefchaouenas – mėlynasis miestas – yra vienas fotogeniškiausių vietų Maroke. Kelias iš Feso per Rifų kalnus yra labai gražus, bet siauros, vingiuotos gatvės pačiame mieste gali būti iššūkis. Iš Tangero galima grįžti keltu į Ispaniją (Algeciras) arba tęsti kelionę atgal į Casablanką.
Keliai, kurių reikia saugotis (ir tie, kurie verta)
Maroko kelių kokybė yra labai nevienoda, ir tai reikia suprasti iš anksto. Greitkeliai tarp Casablankos, Rabato, Feso ir Marakeš yra puikūs – lygūs, gerai pažymėti, su degalinėmis ir poilsio aikštelėmis. Tai europietiško lygio infrastruktūra.
Nacionaliniai keliai (N kategorija) dažniausiai yra geri, bet siauroki. Čia reikia būti atsargiems dėl lėtai judančių sunkvežimių, traktorių ir gyvulių. Provincijiniai keliai (P kategorija) – čia jau loterija. Kai kurie yra visai neblogai, kiti – su duobėmis, siaurais tiltais ir staigiais posūkiais.
Keliai per Aukštąjį Atlasą žiemą gali būti uždaryti dėl sniego. Tizi n’Tichka perėja paprastai atidaryta ištisus metus, bet Tizi n’Test (alternatyvus kelias į pietus) žiemą dažnai uždaromas. Jei keliauji gruodį-vasarį, tikrink eismo informaciją.
Pisstes – tai žvyrkeliai, kurie veda į atokias vietoves. Kai kurie yra visai pravažiuojami paprastu automobiliu, kiti reikalauja 4×4. Jei nori važiuoti pisstes, nuomokis tinkamą automobilį ir visada klausk vietinių apie kelio būklę – jie žino geriau nei bet koks žemėlapis.
Dar vienas dalykas: naktį nevažiuok. Tai ne draudimas, bet stipri rekomendacija. Maroke naktį ant kelių yra daug pavojų – nepažymėtos kliūtys, gyvuliai, žmonės einantys pėsčiomis. Vietiniai irgi vengia vairuoti naktį. Planuok maršrutą taip, kad iki tamsos būtum jau vietoje.
Apsistojimas: nuo riadų iki dykumos stovyklaviečių
Vienas geriausių dalykų keliaujant Maroke automobiliu – galimybė rinktis, kur nakvoti, be jokio skubėjimo. Nereikia laikytis grupės tvarkaraščio, nereikia grįžti į autobusą tam tikru laiku.
Riadai – tradiciniai namai su vidiniu kiemu – yra klasikinis Maroko apsistojimo pasirinkimas. Jie dažniausiai yra senose medinose, tad su automobiliu prie pat durų neprivažiuosi, bet paprastai šalia yra saugios stovėjimo aikštelės. Kainų amplitudė milžiniška – nuo 20 eurų už naktį mažame šeimyniname riade iki kelių šimtų prabangesnėse vietose. Rekomenduoju vidurinę kategoriją – 40-70 eurų – čia dažniausiai gausi ir autentišką patirtį, ir patogumą.
Dykumoje prie Merzouga ir Zagora yra daug stovyklaviečių – nuo paprastų palapinių iki prabangių glamping tipo kompleksų su tikrais lovais ir vonios kambariais. Jei nori tikros dykumos patirties, rinkis paprastesnę stovyklą ir miegok po žvaigždėmis – Sacharos dangus naktį yra kažkas, ko nepamiršti.
Kalnuose ir mažuose miesteliuose yra mazo tipo nakvynės namai – dažnai šeimyniniai, su pusryčiais, labai pigūs (10-20 eurų). Jie nėra prabangūs, bet dažnai yra patys jaukiausi ir autentiškiausi.
Rezervuok iš anksto tik Marakeše, Fese ir Merzouga (ypač sezono metu – spalio-lapkričio ir kovo-balandžio mėnesiais). Kitur paprastai galima rasti vietą atvykus – tai vienas iš automobilinės kelionės privalumų.
Maistas kelyje: kur ir ką valgyti
Maroko virtuvė yra viena geriausių Afrikoje, ir tai nėra perdėjimas. Tagine, kuskusas, pastilla, harira – tai ne tik turistiniai patiekalai, tai tikras maistas, kurį žmonės čia valgo kasdien.
Geriausi restoranai dažnai yra ne ten, kur tikitės. Venkite restoranų tiesiai prie turistinių traukos vietų – ten kainos aukštesnės, o kokybė dažnai prastesnė. Eik ten, kur valgo vietiniai. Jei matai restoraną su plastikinėmis kėdėmis, arabiškais užrašais ant lango ir pilną vietinių – tai geras ženklas.
Keliaujant automobiliu, dažnai sustosi mažuose miesteliuose, kur nėra jokių turistinių restoranų. Čia yra mažos valgyklos – dažnai be meniu anglų kalba, dažnai be kainų sąrašo. Tiesiog eik vidun, parodyk, ką nori (arba tiesiog pasakyk „tagine” – visada bus), ir mokėk tai, ką paprašys. Paprastai tai bus 30-50 dirhemų (3-5 eurai) už pilną patiekalą.
Pusryčiai Maroke yra ceremonija – duona, sviestas, medus, argan aliejus, kiaušiniai, msemen (plokščias duonos paplotėlis), arbata su mėtomis. Daugelyje riadų pusryčiai įskaičiuoti į kainą, ir tai tikrai verta.
Vanduo – gerk tik butelinį. Tai standartinė rekomendacija, ir ji galioja. Butelinis vanduo Maroke yra labai pigus – 5 dirhemų (0,50 euro) už pusę litro. Arbata su mėtomis yra saugu visur – ji virti iš virinto vandens.
Kultūra, etiketas ir bendravimas su vietiniais
Marokas yra musulmoniška šalis, ir tai reikia gerbti – ne bijoti, o tiesiog suprasti ir prisitaikyti. Tai nėra sudėtinga.
Aprangos kodas: miestuose ir kaimo vietovėse rekomenduojama dengti pečius ir kelius – tiek moterims, tiek vyrams. Paplūdimiuose ir turistinėse vietose tai mažiau griežta, bet vis tiek – jei eini į mečetę ar tradicinį kaimą, apsirengk pagarbiai. Moterims keliaujant vienoms ar mažomis grupėmis gali tekti susidurti su daugiau dėmesio nei norėtųsi – tai realybė, kurią reikia priimti ir žinoti, kaip reaguoti (paprastai geriausiai veikia ignoravimas arba trumpas, ryžtingas „la, šukran” – ne, ačiū).
Derybos – tai kultūros dalis. Turguose ir suvenyrų parduotuvėse kainos nėra fiksuotos. Derybos čia nėra nemandagumas – tai žaidimas, kurį abi pusės mėgaujasi. Pradėk nuo maždaug pusės prašomos kainos ir eik į kompromisą. Tačiau nedera derėtis restorane ar degalinėje – ten kainos fiksuotos.
Fotografavimas – klausk leidimo prieš fotografuodamas žmones. Daugelis vietinių mielai sutiks, kai kurie paprašys nedidelio mokesčio (10-20 dirhemų), kai kurie atsisakys. Tai jų teisė. Ypač atsargiai su moterimis – čia reikia ypač pagarbaus požiūrio.
Arabiškas ar berberiški žodžiai labai padeda. „Šukran” (ačiū), „la bas” (kaip sekasi / gerai), „labas” (atsakymas – gerai), „bismillah” (prieš valgį) – net keli žodžiai vietine kalba atidaro daug durų ir širdžių. Prancūzų kalba Maroke yra labai plačiai vartojama – jei moki, naudok.
Kai dykuma lieka už nugaros, o kelias vis dar kviečia
Grįžtant iš tokios kelionės, sunku paaiškinti, kas tiksliai nutiko. Techniškai – važiavai automobiliu, miegojai skirtinguose viešbučiuose, valgei tagine ir žiūrėjai į smėlio kopas. Bet realiai – kažkas keičiasi, kai savaitę ar dvi gyveni tokiu ritmu: ryte nežinai tiksliai, kur vakare nakvosi, sustoji ten, kur nori, kalbi su žmonėmis, kurių niekada nebūtum sutikęs organizuotame ture.
Marokas automobiliu nėra patogiausia kelionė. Bus momentų, kai pasiklysi, kai neprasilenksi su sunkvežimiu siauram kalnų kelyje, kai GPS nuves į niekur, kai nežinosi, ar tas kelias tikrai pravažiuojamas. Bet būtent tie momentai vėliau tampa istorijomis, kurias pasakoji.
Jei reikėtų vieno praktinio patarimo, kuris apibendrintų viską: neplanavimas per daug. Turėk bendrą maršrutą, žinok, kur nori nuvažiuoti, bet palik erdvės atsitiktinumams. Geriausios vietos Maroke – tai tos, prie kurių atvedė ne žemėlapis, o kažkoks posūkis, kurį pasirinkai tiesiog todėl, kad kelias atrodė įdomus. Marokas yra šalis, kuri apdovanoja tuos, kurie leidžia jai nustebinti.





